Mastitas – „degančių“ krūtų liga

 

Kartais žindymo kelias mamai nėra lengvas ir visai be rūpesčių, neretai ją ištinka mastitas. JAV įsikūrusi pasaulinė organizacija Žindymo medicinos akademija (angl. – Academy of Breastfeeding Medicine, toliau tekste – ABM) išleido ir nuolat atnaujina pagal naujausius mokslinių tyrimų duomenis specialius klinikinius protokolus, kurie leidžia viso pasaulio sveikatos priežiūros specialistams ir sertifikuotiems žindymo konsultantams (IBCLC) taikyti geriausią praktiką, paremtą tik naujausiais mokslo įrodymais, savo kasdieniame darbe su žindančiomis moterimis, kad jos galėtų ilgai ir sėkmingai žindyti savo mažylius. Šis straipsnis yra parengtas remiantis ABM klinikiniu protokolu Nr. 4 „Mastitas, peržiūrėta 2014 m. kovo mėn.”. Mastitas yra dažna žindančių moterų būklė, remiantis moksliniais tyrimais, ji būna iki 20% atvejų. Dažniausiai taip nutinka per pirmąsias 6 sav. po gimdymo, tačiau mastitas tikrai gali atsirasti bet kokiu vėlesniu laktacijos metu.

 

Kaip diagnozuoti mastitą

Mastitas yra krūties uždegimas, kuomet stebima jautri, karšta, patinusi, pleišto formos krūties sritis, lydima aukštos kūno temperatūros (38,5^oC ir daugiau), šaltkrėčio, primenančiais gripą viso kūno skausmais ir bendruoju negalavimu. Mastitas gali būti susijęs arba nesusijęs su bakterine infekcija. Paraudimas, skausmas ir karštis – visa tai gali pasireikšti, kuomet krūties sritis yra pabrinkusi ar „užsikimšusi”, bet ten nebūtinai tuo pat metu bus jau ir infekcija. Jei moteris žindo ir jai bet kada pakyla temperatūra ar tiesiog pablogėja bendra savijauta (ir ji pradeda galvoti apie peršalimą ar pan.) – visų pirma būtina apžiūrėti jos krūtis ir spenelius: ar niekur nėra jokių skausmingų vietų, paraudimo, menkiausio sukietėjimo, kaip atrodo speneliai, kad galima būtų atmesti mastito diagnozę. Nesiimant jokių veiksmų, visas procesas vystosi taip: krūtų brinkimas -> neinfekcinis mastitas -> infekcinis mastitas -> krūties abscesas.

Kas gali lemti mastito atsiradimą

 

Šie veiksniai sukelia pieno sąstovį ir gali turėti įtakos mastito atsiradimui:

 

• pažeistas spenelis, ypač, jei jis užkrėstas auksiniu stafilokoku (lot. – Staphylococcus aureus, toliau tekste – aureus)
• reti maitinimai / žindymas pagal grafiką / nustatytos trukmės žindymas
• praleisti maitinimai
• blogas apžiojimas / silpnas ar nekoordinuotas žindimas, lemiantys nepakankamą krūties ištuštinimą
• mamos ar kūdikio liga
• per didelė pieno gamyba
• staigus nujunkymas
• krūties suspaudimas (pvz., veržianti liemenėlė, mašinos diržas, veržiantys rūbai, atsigulimas ant krūties, jos užgavimas smūgiu ir pan.)
• baltasis taškas ant spenelio ar blokuota spenelio pora ar latakas: pieno pūslelė (lokalizuotas uždegiminis atsakas)
• mamos stresas ir nuovargis

Krūtų dydis, forma, standumas mastitui neturi jokios įtakos. Kuo daugiau buvo brandžių laktacijų (žindyta ilgiau nei 2-3 mėn.), tuo daugiau krūtyse pieną gaminančių ląstelių (laktocitų) ir tuo daugiau ir greičiau pieno jos pagamins naujai gimusiam sekančiam kūdikiui, todėl mama gali susidurti su per didele pieno gamyba. Nėštumo ir gimdymo eiga įtakoja mastitą tiek, kiek tai bendrai paveikė mamos sveikatą, jos jėgas ir imuniteto būklę – viskas sudėtingiau, tuo sunkiau jai bus atsigauti po gimdymo ir tai gali lemti mastito atsiradimą, susidarius pieno sąstoviui krūtyse.

 

Visos kitos dažnai labai populiarios mastito atsiradimo teorijos, t.y. „perpūtimas”, per ploni rūbai krūtų srityje ir pan., yra visiški mitai. Maitinant gyvenimas nesustoja, tai tikrai nėra priežastis „pasislėpti kokone” (nuolat krūtis laikyti šiltai) ir visko labai saugotis. Žindymas, kaip ir nėštumas, nėra liga, o labai natūralūs moters gamtos sąlygotas gyvenimo laikotarpis.

 

Reikalingi tyrimai

 

Laboratoriniai tyrimai ir kitos diagnostinės procedūros dažniausiai nėra reikalingi ir neatliekami mastito atveju. Pasaulio sveikatos organizacijos leidinyje apie mastitą siūloma atlikti mamos pieno pasėlio ir jo jautrumo tyrimą, jei:

 

• nėra jokio atsako į gydymą antibiotikais per 2 dienas
• mastitas pasikartoja
• tai hospitalinės infekcijos sukeltas mastitas
• pacientė alergiška įprastai gydymui naudojamiems antibiotikams
• susiduriama su sunkiais ir neįprastais atvejais.

Svarbu mokėti tokiu atveju teisingai surinkti mamos pieną jo pasėlio tyrimui. Spenelis švariai nuvalomas ir švariom rankom pradedamas ištraukti pienas, pirmosios srovės praleidžiamos, o toliau sekančios srovės pagaunamos tiesiai į sterilų šlapimo mėginiams skirtą indelį, neliečiant jo vidaus pirštais. Tokiu būdu užtikrinama, kad ant spenelio odos buvusi mikroflora nepatenka į pieno mėginį. Pastebėta, kad kuo sunkesni mastito simptomai, tuo didesnis tokiame mėginyje bus bakterijų kolonijų skaičius ir gali būti net patogeninė mikroflora.

 

Ką daryti

Svarbiausia žinia mamoms: niekada nenutraukite žindymo, jei jau turite mastitą!

 

Pieno sąstovis krūtyje yra dažnai mastitą sukeliantis faktorius, todėl svarbiausia situacijos valdymo priemonė yra dažnas ir efektyvus pieno pašalinimas iš krūties:

 

• prieš žindymą atliekamas labai švelnus krūties odos masažas (glostymas) nuo spenelio link pažasties limfmazgio lengvais glostančiais judesiais rankomis, jei reikia, suteptomis maistiniu aliejum, mamai gulint ar sėdint atsilošus – tai leidžia efektyviai pašalinti krūtyje susikaupusią limfą ir audinių skysčius ir pienas gali netrukdomas ištekėti iš visos krūties ir blokuotos srities po tokio masažo sekančio pieno ištraukimo ar žindymo metu;
• būtina kuo įmanoma dažniau žindyti, pradedant žindymą nuo pažeistosios krūties;
• jei dėl krūties skausmingumo net neatsileidžia pienas iš krūties (skausmas blokuoja atleidimą), reikia pradėti žindyti nepažeistąja krūtim tol, kol krūtys atleis pieną, ir tuomet iškart perkelti vaiką prie pažeistosios krūties;
• mažylio priglaudimas prie krūties taip, kad jis liestų smakriuku ar nosyte blokuotą krūties sritį, padės ją efektyviau ištuštinti;
• krūties masažas maitinimo metu pirštus sutepus maistiniu aliejum ar netoksišku lubrikantu taip pat gali padėti pašalinti pieną. Tokio masažo, atliekamo pačios mamos, ar jos padėjėjo, kryptis yra nuo blokuotos srities link spenelio;
• po maitinimo dar atliktas pieno ištraukimas rankomis ar pientraukiu gali dar labiau padėti pašalinti pieną ir pagreitinti problemos išsprendimą.

 

Nėra jokių įrodymų, kad sveikam, išnešiotam kūdikiui kiltų rizika, jei jis toliau bus žindomas mamos mastito atveju. Jei mastito atveju situacija susiklosto taip, kad moteris nebegali žindyti (tam tikra vaiko būklė, išvažiuoja be vaiko, bus taikomas gydymas absoliučiai nesuderinamas su žindymu ir pan.), ji turėtų toliau išsitraukinėti pieną rankomis ar pientraukiu, nes staigus žindymo nutraukimas lemia didesnę absceso susidarymo riziką, nei žindymo tęsimas.

 

Palaikančios priemonės

 

Poilsis, pakankamas skysčių vartojimas ir subalansuota mityba yra svarbios priemonės. Visa tai kartu leis jos kūnui sustiprėti ir greičiau įveikti šią problemą. Praktinė pagalba namuose gali būti reikalinga tokiai mamai, kad ji galėtų pakankamai pailsėti. Trumpalaikės (1-2 min. trukmės) šilumos poveikis (šiltas dušas, šiltu vandeniu suvilgytas vystyklas, švelnus glostymas rankomis nuo spenelio link pažasties) pažeistai vietai gali padėti lengviau atleisti pieną ir sustiprinti pieno srovę. Po maitinimo ir/ar pieno ištraukimo iš krūties būtina panaudoti šaltį (jei dedamas ledas – tik iki 20 min. trukmės vieno šaldymo metu), nes jis padeda sumažinti pažeistos srities skausmą ir patinimą.

 

Nors dauguma moterų su mastitu gali gydytis namie, į ligoninę turėtų būti guldomos moterys, kurios serga, joms reikia intraveninių antibiotikų ir/ar joms nesuteikiama palaikomoji slauga namie. Tokiu atveju jos privalo būti guldomos kartu su savo kūdikiu, kad galėtų būti tęsiamas žindymas.

 

Beveik kiekviena tauta mastito atveju turi tikrai nemažai „liaudiškų priemonių”, kurios turėtų padėti mamai kuo greičiau susitvarkyti su mastitu. Gyvendami XXI amžiuje su jau taip toli pažengusia medicina ir jos siūlomais tyrimo ir gydymo metodais, būtų naivu iki šiol gydytis kompresais su, tarkim, kūdikio šlapimu. Iš visų šiuo metu Lietuvoje sklandančių receptų (kopūstų, bulvių plonų griežinėlių ar tarkių, medaus, druskos, spirito, kūdikio šlapimo kompresai mastito atveju), jei jau taip mamai norisi, galima naudoti tik kopūstų lapus ir žalias bulves (sutarkavus ar plonai supjausčius), tačiau ne vienus, o tik kaip tarpinę tarp ledo ir krūties odos, t.y. jau paskutiniame veiksmų etape, kuomet reikia užsidėti šaltį ant pažeistos krūties odos, nes vienas kopūsto lapas ar bulvė pats savaime nieko ilgai nepadarys, o gana greitai išdžius ir iš jos nebus jokios naudos.

 

Gydymas vaistais

 

Nors žindančios moterys dažnai yra priešingai nusiteikusios vaistų atžvilgiu, moterys su mastitu privalo vartoti joms gydytojo paskirtus vaistus. Visų vaistų suderinamumą su žindymu labai lengva patikrinti per www.e-lactancia.org ir informuoti apie tai gydytojus, jei atsitinka taip, kad jie skiria vaistą ir reikalauja nutraukti žindymą, nes tiesiog nežino apie jo suderinamumą su žindymu.

 

Nuskausminimas gali padėti lengviau atleisti pieną iš krūties ir turėtų būti naudojamas. Priešuždegiminis vaistas (pvz., ibuprofenas) gali būti veiksmingesnis sumažinant uždegiminius simptomus nei paprastas nuskausminamasis vaistas (pvz., paracetamolis). Abu šie vaistai yra absoliučiai suderinami su žindymu.

 

Antibiotikai. Jei mastito simptomai yra vidutinio sunkumo ir tęsiasi mažiau nei 24 val., gali pakakti tik konservatyvaus gydymo (t.y. efektyvus pieno pašalinimas ir palaikančios priemonės). Jei simptomai negerėja per 12-24 val., ar jei moteris patiria ūmią ligą, būtina kreiptis pas gydytoją, kuris, greičiausiai, paskirs antibiotikus. Viso pasaulio masto dažniausias patogenas, sukeliantis infekcinį mastitą, yra penicilinui atsparus S.aureus. Rečiau pasitaikantys patogenai yra Streptococcus ar Escherichia coli. Todėl dažniausiai skiriami antibiotikai yra penicilinazei atsparūs penicilinai arba tai, ką parodė mamos pieno pasėlio jautrumo antibiotikams testas. Bet kokiu atveju turi būti paskirtas pakankamai ilgas antibiotikų vartojimo kursas.

 

Remiantis mokslinių tyrimų išvadomis, vis dažnesni atvejai, kai mastitų ir krūties abscesų atvejais yra identifikuojamas ne paprastas S.aureus, o meticilinui (ar oksacilinui) atsparus S.aureus (dar kitaip vadinama MRSA infekcija), todėl gydytojai turėtų apie tai prisiminti tada, kuomet mastito atveju paskyrus antibiotikų terapiją, moters būklė nepagerėja po 48 val. nuo terapijos pradžios: būtina imti mamos pieno mėginį jo pasėliui ir jautrumo antibiotikams testui atlikti. Tokioj situacijoj, laukiant tyrimų rezultatų, būtina įvertinti, koks gali būti MRSA infekcijos paplitimas konkrečioje vietovėje ir iškart skirti kitą antibiotiką.

 

Jei jau buvo paskirtas tinkamas antibiotikas, dažniausiai kūno atsakas į tai yra staigus ir ženklus. Tačiau jei mastito simptomai nepagerėja per kelias dienas nuo atitinkamo gydymo pradžios, reikėtų pagalvoti apie platesnę diferencinę diagnostiką. Tokiu atveju gali prireikti tolimesnių tyrimų siekiant patvirtinti esant atspariai bakterijai, absceso susidarymui, giliau esančius darinius, ar uždegiminę ar latakų karcinomą. Jei mastitas pasikartoja toje pačioje vietoje daugiau nei 2-3 kartus, verta patikrinti, ar toje krūties vietoje nėra giliau esančio kokio nors darinio ar kitos patologijos.

 

Galimos komplikacijos

 

 Ankstyvas žindymo nutraukimas. Mastito sukelti simptomai gali būti tokie ūmūs, kad kartais moterys svarsto apie žindymo nutraukimą. Tačiau efektyvus pieno pašalinimas yra svarbiausia gydymo dalis. Staigus žindymo nutraukimas gali pabloginti mastitą ir padidinti absceso susidarymo riziką; todėl efektyvus gydymas ir sveikatos priežiūros specialistų bei šeimos narių palaikymas tokiu metu yra labai svarbūs.

 

Abscesas. Jei gerai apibrėžta krūties vieta išlieka kieta, raudona ir jautri nežiūrint į taikomą tinkamą gydymą, tuomet reikėtų įtarti abscesą. Taip nutinka maždaug 3% moterų su mastitu. Pradžioje buvę bendrieji negalavimo simptomai ir karščiavimas gali būti jau praėję, bet ultragarsinis krūties tyrimas parodys skysčių sankaupą, kurią galima drenuoti (ištraukti) adata. Kartais prireikia visos tokių ištraukimų adata serijos. Taip ištraukti pūliai gali būti ištirti dėl konkrečių juose esančių bakterijų. Jei abscesas labai didelis ar yra daug abscesų zonų, prireikia drenavimo chirurginiu būdu. Net ir tokiu atveju žindymas gali ir turi būti tęsiamas iškart po procedūros, tik užtikrinant, kad kūdikis neliečia drenažo vietos ir infekcijos paliestų audinių/išskyrų. Po krūties drenavimo būtinas antibiotikų kursas.

 

Candida (pienligės) infekcija. Pienligės atveju atsiranda deginantis spenelių skausmas arba išcentrinių krūties skausmų simptomai. Diagnozavimas yra sudėtingas, nes speneliai ir krūtys gali atrodyti normalūs apžiūros metu ir gautas pieno pasėlis nėra patikimas. Tokiu atveju būtina labai atidžiai įvertinti kitas krūties skausmo priežastis, ypatingą dėmesį skiriant tinkamam apžiojimui pasiekti ir Raynaud’o sindromui (vazospazmui) ir lokaliai spenelio traumai atmesti. Jei iš spenelio įtrūkimų ir žaizdų užauginti pasėlį, jame dažniausiai bus rastas S.aureus. Bet net kelių mokslinių tyrimų duomenimis nustatyta, jog, jei moteris jaučia deginantį spenelių ir krūtų skausmą, tai, greičiausiai, bus ne S.aureus, o būtent Candida sukelta pienligė, kuri turi būti gydoma gydytojo paskirtais priešgrybeliniais preparatais.

 

Ką daryti, kad mastito nebūtų

 

Kiekviena jau žindanti mama ir dar tik besilaukianti moteris turėtų žinoti, ką reikia daryti, kad ji išvengtų tokios nemalonios situacijos kaip mastitas.

 

Efektyvių priemonių taikymas esant krūtų persipildymui ir brinkimui:

 

• reikia ieškoti pagalbos siekiant gero krūties apžiojimo glaudžiant kūdikį prie krūties;
• maitinimų dažnis ir trukmė negali būti ribojami;
• ligoninės personalas turi apmokyti kiekvieną mamą išsitraukti pieną rankomis, jei krūtys yra perpildytos ir kūdikis tiesiog negali gerai jos apžioti, ar jei pažindžius kūdikį, nepasiekiamas krūtų palengvėjimo jausmas; tokiu atveju taip pat galima naudoti pientraukį, bet mama vistiek turi gebėti išsitraukti pieną rankomis, nes tokio gebėjimo poreikis gali atsirasti labai netikėtai;

 

Neatidėliotinas dėmesys bet kokiems pieno sąstovio ženklams:

 

• ligoninėje mamą turi apmokyti apžiūrėti savo krūtis – ar nėra sukietėjimų, skausmo ar paraudimo;
• pastebėjus bet kokius pieno sąstovio požymius, būtina ilsėtis, padidinti maitinimu dažnį, pridėti šilumą prie krūties prieš žindymą ir masažuoti bet kokias zonas su sukietėjimais kaip jau aprašyta anksčiau;
• kreiptis į gydytoją, jei simptomai negerėja per 24

 

Neatidėliotinas dėmesys esant kitokiems žindymo sunkumams:

 

• būtina kreiptis profesionalios pagalbos, jei yra pažeisti speneliai, ar kūdikis atrodo neramus ir nepatenkintas, ar jei įtariama, jog yra nepakankama pieno gamyba.

 

Poilsis:

 

• kadangi nuovargis yra dažnas mastito pranašas, maitinančios mamos turėtų pakankamai ilsėtis. Šeimos nariai gali pasiūlyti daugiau savo pagalbos ir pačios žindyvės turėtų jos prašyti dažniau ir drąsiau, jei tik tai būtina.

 

 Gera higiena:

 

• kadangi aureus yra dažnas simbiotinis mikroorganizmas, dažnai būnantis ligoninėse ir bendruomenėse, gera higiena yra labai svarbu. Ligoninės personalas, mamos ir jų šeimų nariai privalo dažnai ir gerai plautis rankas. Pientraukiai ir jų dalys yra geras užkrėtimo šaltinis, todėl visa tai turi būti gerai išplaunama su muilu ir karštu vandeniu po panaudojimo.

 

Nuolat apžiūrint krūtis ir pastebėjus menkiausius pieno sąstovio požymius – nedelsiant pradėjus visą gelbėjimosi savo rankomis ir esant namie veiksmų planą, yra didelė tikimybė, jog viskas tik tuo ir pasibaigs, arba praeis nesunkioj formoj ir neprireiks nei kreiptis pas gydytoją, nei vartoti antibiotikus. Ir bus galima toliau mėgautis žindymu!

 

 

Daugumos vaistų anotacijose rašoma „nėščioms ir žindančioms moterims nerekomenduojama“. Tai kaip elgtis, kai suserga žindanti mama?

Ligos žindymui netrukdo

Tapus mama gyvenimas nesustoja ir toliau eina savo vaga: žindanti mama gali susirgti kaip bet koks kitas žmogus, jai prireikia gydyti dantis, atlikti įvairius tyrimus, procedūras ir pan. Deja, iki šiol pas mus gajus mitas, jog žindymas nesuderinamas su mamos gydymu ir sveikatos priežiūra. O iš tikrųjų, viskas yra daug paprasčiau.

Yra tik labai trumpas ligų ir būklių sąrašas, nesuderinamų su žindymu:

• negalima žindyti kūdikių esant klasikinei galaktozemijai (galaktozės-1-fosfato uridiltransferazės trūkumui);
• Lietuvoje, kaip ir kitose išsivysčiusiose šalyse, neleidžiama žindyti mamoms, užsikrėtusioms žmogaus imunodeficito virusu (ŽIV) ar žmogaus T-limfotrofiniu I tipo (ŽLTV-1) virusu;
• negalima žindyti tam tikrų ligų aktyvaus gydymo fazės metu, kai skiriami su žindymu nesuderinami preparatai.

Žindymas nedraudžiamas, kai:

• Mamai nustatyta teigiama hepatito B paviršinio antigeno reakcija.
• Mama yra užsikrėtusi hepatitu C.
• Mama karščiuoja.
• Mama patyrė nedidelio masto aplinkos taršos medžiagų poveikį.
• Mamos kraujo serumas turėjo teigiamą atsaką į citomegalovirusą.
• Mama rūko (nors ją reikėtų paskatinti mesti rūkyti) ar kartais išgeria taurę alkoholio per šventes.
• Didžioji dauguma kūdikių su gelta ar hiperbilirubinemija gali būti toliau žindomi be jokios žindymo pertraukos.

Mama peršalo

Bet kurios kitos „įprastos“ ligos metu, pvz., esant peršalimui, gerklės skausmui, gripui, virusiniam gastroenteritui, karščiavimui, mastitui ir t.t., mama turėtų tęsti žindymą. Tiesiog reikia apie tai priminti gydytojui, kad jis paskirtų su žindymu suderinamus vaistus. Dauguma vaistų yra absoliučiai suderinami su žindymu, o tie, kurių nerekomenduoja vartoti žindant, beveik visada gali būti pakeisti saugiu alternatyviu vaistu. Geriausia, ką jau susirgusi mama gali padaryti dėl savo mažylio – tai toliau jį žindyti. Kuo tai paaiškinti? Jei mama suserga užkrečiama liga, pvz., gripu ar kitu virusu, jos kūdikį tos ligos sukėlėjas ima veikti jau tuomet, kai mama dar nesuvokia, kad jau užsikrėtė. Mamos pienas neperneša mamos ligos kūdikiui, bet jis turi antikūnus, specifinius būtent mamos ligai (plius bet kokiam kitam sukėlėjui, su kuriuo kontaktą turėjo pati mama, ar jos kūdikis), ir jie padės apsaugoti mažylį nuo susirgimo. O jei kūdikis vis tik susirgs, gautų antikūnų dėka jis persirgs lengviau, nei pati mama.

Mama apsinuodijo

Mamos apsinuodijimas maistu žindymui netrukdo. Tol, kol tokios būklės simptomai apsiriboja virškinimo traktu (mama vemia, viduriuoja, jai spazmuoja skrandis), reikėtų žindyti toliau, nes kūdikiui jokios rizikos nėra. Tačiau jei būklė sunkėja ir ligos sukėlėjas persikelia į mamos kraujotaką (mamai nustatoma septicemija ir ji turi būti gydoma jau ligoninėje), tuomet sprendimas dėl žindymo priimamas kiekvienu atveju individualiai. Net ir esant rizikai, kad sukėlėjas pateks iš mamos kraujotakos į jos pieną, tačiau mamą gydant su žindymu suderinama antibiotikų terapija, žindymas išlieka saugiausiu kūdikio maitinimo būdu. Jei mamą užpuolusi infekcija ypač agresyvi (pvz., invazinė A grupės streptokokinė infekcija, sukėlusi sunkią mamos ligą), žindymas turėtų būti tęsiamas po laikino jo sustabdymo pirmosioms 24 mamos gydymo valandoms. Tokiu atveju kūdikiui gali būti paskirta profilaktinė ar empyrinė terapija prieš tą patį sukėlėją.

Mama serga autoimunine liga

Kai kurios mamos serga autoimuninėmis ligomis: idiopatine trombocitopenine purpura, autoimuninėmis skydliaukės ligomis, autoimunine hemolizine anemija ir daugeliu kitų. Šioms ligoms būdingi antikūnai, gaminami pačios mamos organizme prieš jo paties audinius. Tokiomis ligomis sergančios mamos bijo, kad antikūnai patenka į pieną ir gali sukelti tokią pat ligą kūdikiui. Tai yra visiškas mitas. Autoimunine liga serganti mama tikrai gali žindyti. Antikūnai, kurie sudaro didžiąją dalį pieno antikūnų, yra vadinamojo sekrecinio IgA tipo. Autoimuninės ligos nėra sukeltos sekrecinio IgA. Net jei taip ir būtų, į kūdikio kūną sekrecinis IgA neįsigeria. Tad mama gali ramiai tęsti žindymą.

Ką daryti susirgus

Jei žindanti mama susirgo, reikia imtis įprastų profilaktikos priemonių: dažnai plauti rankas, nečiaudėti ir nekosėti ant mažylio, riboti kontaktą veidas prie veido, dažnai vėdinti patalpas ir palaikyti jų švarą. Apsauginės kaukės dėvėti nereikia. Kai mama serga, dažniausiai geriausia mintis yra tiesiog gulėti lovoje su vaiku ir leisti jam žįsti tiek dažnai ir taip ilgai, kaip tik jam to reikia. Tiesiog reikia nepamiršti tinkamai pasirūpinti savimi ir palaikyti pieno gamybą: gerti daug skysčių ir dažnai žindyti.

Ar virinti sergančios mamos pieną?

Tai pats keisčiausias iš senovės atėjęs mitas. Sergant mamai pieno virinti griežtai negalima. Jei mama karščiuoja, jos pienas kūdikio tikrai nenudegins, tačiau labai retai kūdikiai atsisako gerti neįprastai jiems šiltą pieną. Tuomet reikia jį išsitraukti ir palikti pastovėti kambario temperatūroje ir atvėsti, o tada sugirdyti.

Žindymas ir vaistai

Karščiavimui mažinti tinka ibuprofenas arba paracetamolis. Juos reikia vartoti pagal informacinio lapelio nuorodas ir perspėjimus. Būtina atkreipti dėmesį, kad jei norima vartoti nuo peršalimo skirtus kompleksinius vaistus – įvertinti, kiek viso per parą paracetamolio gaus mama ir atskirai pasitikrinti kiekvieno tokio vaisto komponento suderinamumą su žindymu.

Maitinančiai mamai griežtai negalima aspirino (dėl Rėjaus sindromo sukėlimo rizikos).

Kartais vaistai gali sumažinti pieno gamybą, pvz., tie, kurie sumažina gleivinių patinimą (pseudoefedrinas, fenilefrinas, fenilpropanolaminas) – jų net 1-2 dozės gali ženkliai sumažinti mamos prolaktino lygį, dėl ko gali sumažėti pieno, ypač, jei laktacija jau stabili.

Antihistamininiai vaistai gali sustabdyti slogą, bet kartu ir sukelti mieguistumą, o tuo pačiu – ir kūdikio mieguistumą, dėl ko jis daugiau miegos ir mažiau prašys krūties. O lokaliai naudojami preparatai (nosies lašai, gerklės purškalai, čiulpinukai ir pan.) suveikia greitai, bet mažiau susigeria į mamos kūną, tad tai yra saugesnė alternatyva mamai.

Nuo kosulio maitinančiai mamai saugu vartoti gvaifeneziną. Dauguma kitų nuo kosulio preparatų yra saugūs naudoti mamai visą laiką, arba naudoti ribotą laiko tarpą.

Jei mamai reikia antibiotikų – gydytojas turi išrašyti suderinamus su žindymu. Suderinamumą galima pasitikrinti puslapyje www.e-lactancia.org (pagal vaisto veikliąją medžiagą). Didžiausias suderinamų su žindymu antibiotikų šalutinis poveikis – nežymus kūdikio išbėrimas ir/ar viduriavimas (tuomet jam galima duoti gerųjų bakterijų, nesant tokiems požymiams, probiotikų vartoti nereikia). Jei norima maksimalios vaiko apsaugos, geriau gerti vaistą ir iškart žindyti, taip pat gerti reikiamus vaistus prieš pat ilgiausią vaiko miego pauzę.

Ar galima naudoti natūralias priemones ir žoleles?

Homeopatiniai vaistai gali būti vartojami be jokių apribojimų, o vaistažolės – tiesiog saikingai, prisimenant, kad kartais jos gali slopinti pieno gamybą (šalavijas, čiobreliai, mėtos). Medaus galima valgyti tiek, keik pačiai mamai nesukelia alergijos. Jei pastebima, kad vaikui prasidėjo alergija ir įtariamas mamos vartojamas medus, jo vartojimą, žinoma, reikia nutraukti. Imbieras, česnakai, svogūnai, citrinos – be jokių apribojimų, tiesiog jaučiant saiko jausmą.

Tad gydantis mamai visada pravartu pasitarti su gydytoju ar vaistininku ir prisiminti, koks yra vaistų poveikis ir gerti daugiau skysčių, dažniau žindyti, riboti vaistų, mažinančių pieno gamybą ar keliančių vaiko mieguistumą, vartojimą ar išvis vengti jų vartoti, jei tik yra įmanoma.

Krūties problemos

Mastitas (krūties infekcija) nėra priežastis nutraukti žindymą. Iš tikrųjų, krūtinė gali išgyti greičiau, jei mama tęsia žindymą pažeistąja krūtim.

Krūties abscesas (pūlinys) – šiais laikais tai gydoma pūlių ištraukimu adata ar drenažu, o ne visa operacija. Jeigu mamai prireikia operacijos (ne tik krūties, bet ir bet kurios kūno vietos), sustabdyti žindymo nereikia. Visi reikalingi vaistai turėtų būti aptarti su gydytojais dėl jų suderinimo su žindymu, o kai tik grįžtama į sąmonę po taikyto nuskausminimo, iškart galima žindyti.

Žindančios moters mamogramos sunkiau skaitomos, bet jos vis tiek yra naudingas tyrimo būdas. Jei kyla abejonių dėl diagnozės, visada galima atlikti aptikto mazgo tyrimą ultragarsu ar jo biopsiją.

Atpylinėjimas dažniausiai nurodomas, kaip maitinimo iš buteliuko komplikacija, mat kūdikis prisiryja oro. Maitinant krūtimi viskas turėtų vykti natūraliai. Kodėl atpylinėja žindomi krūtimi kūdikiai ir ar dėl to sukti galvą?

 Atpylinėja pusė kūdikių

Atpylinėjimas, kartais dar vadinamas fiziologiniu ar nekomplikuotu refliuksu, yra dažnas ir, paprastai, normalus (bet ne visada) reiškinys kūdikiams.

Dauguma mažų kūdikių kartais atpylinėja, nes jų virškinimo sistema dar yra nebrandi, dėl ko skrandžio turiniui lengviau sugrįžti atgal į stemplę (vamzdelį, jungiantį burną su skrandžiu).

Kūdikiai dažnai atpila, jei jie gauna per daug pieno pernelyg dideliu greičiu. Taip atsitinka, kai kūdikis valgo labai greitai ar veržliai, ar kai mamos krūtys yra persipildžiusios. Beje, atpilto pieno kiekis dažnai atrodo didesnis, nei buvo iš tikrųjų, nes retas žmogus sugeba tiksliai įvertinti išsipilusio skysčio tūrį. Jei kūdikį labai lengva kažkuo sudominti (ir jis meta krūtį apsidairyti aplink) ar jis tiesiog labai neramus prie krūties (skauda pilvuką, kalasi dantukai ir pan.), tuomet žindant jis tikrai gali prisiryti nemažai oro ir imti dažniau atpylinėti. Kai kurie kūdikiai dažniau atpila tuomet, kai jiems dygsta dantukai, jie pradeda ropoti ar ragauja košes.

Trumpa statistika (visiems kūdikiams, ne tik žindomiems):

Atpylinėjimas dažniausiai būna iškart kūdikiui pavalgius, bet jis taip pat gali įvykti ir po maitinimo praėjus 1–2 valandoms.

Pusė visų 0–3 mėn. amžiaus kūdikių atpila bent kartą per dieną.

Atpylinėjimas paprastai daugiausiai pasitaiko 2–4 gyvenimo mėnesiais.

Dauguma kūdikių išauga atpylinėjimą būdami 7–8 mėn. amžiaus.

Dauguma kūdikių nustoja atpylinėti sulaukę maždaug 12 mėn.

Kas yra laimingas atpylinėtojas

Jei jūsų žindomas kūdikis yra „laimingas atpylinėtojas“, t.y. gerai priauga svorio, atpila be diskomforto ir yra patenkintas didžiąją laiko dalį, tuomet atpylinėjimas yra daugiau skalbimo ir socialinis nepatogumas, negu medicininė problema.

Kelios gausaus atpylinėjimo priežastys:

Gausi pieno gamyba ir/ar stiprus pieno atleidimas iš krūties (pieno atleidimo refleksas) gali kelti panašius į refliuksą simptomus ir dažnai tai galima pakeisti paprastomis priemonėmis.

Jautrumas maistui gali kelti gausų atpylinėjimą. Labiausiai tikėtina priežastis – karvės pieno produktai maitinančios mamos ar paties kūdikio maiste.

Kitos galimos priežastys: kūdikiui duodamas pieno mišinys, primaitinimas (įskaitant ir grūdines košes), vitaminai ir papildai (fluoras, geležis ir kt.), vaistai, žolelių preparatai, pačios mamos vartojami bet kokie vaistai, žolelės, vitaminai, geležis ir pan.

Nors tai retai pasitaiko žindomiems kūdikiams, reguliarus vėmimas fontanais naujagimiui gali būti prievarčio stenozės požymis, šiai problemai pašalinti reikalinga operacija. Ši liga keturiskart dažnesnė berniukams, nei mergaitėms, jos simptomai pasireiškia dažniausiai tarp pirmųjų 3 ir 5 savaičių. Naujagimiai, kurie vemia fontanais nors kartą per dieną, turėtų būti patikrinti savo gydytojo.

Kūdikiai, sergantys gastroezofaginio refliukso liga (GERL), paprastai atpila nuolat ir gausiai. Ši liga turi būti diagnozuota gydytojo ir tuomet reikia kreiptis į sertifikuotą žindymo konsultantę – ji galės jums padėti susitvarkyti su šia situacija neatsisakant žindymo.

Jei jūsų žindomas kūdikis tiesiog atpylinėja:

Stebėkite savo mažylio alkio ženklus, nesilaikykite jokio maitinimo grafiko, stenkitės maitinti dažnai, pažadinkite ir pasiūlykite krūtį, jei, tarkim, miega ilgiau nei 3 val. naktį, tuomet jis nebus toks peralkęs ir valgys ramiau.

Maitinkite kuo įmanoma statesnėje pozicijoje, pamaitinus palaikykite kurį laiką stačiai, dažnai atrūginkite, elkitės švelniai, be staigių judesių, nepulkite iškart keist vystyklo (ir kelt kojytes į viršų).

Stenkitės maitinti kuo įmanomą ramesnį kūdikį ir kuo ramesnėje aplinkoje, kad jis nesisukiotų ir būtų ramus prie krūties.

Jei jums pienas atsileidžia per stipriai – maitinant kūdikis turi būti ne po krūtimi, o virš jos. Tinkamos maitinimo pozos: gulint ant nugaros ir padėjus vaiką virš savęs ant pilvuko, arba sėdint ir laikant jį stačiai. Pirmąsias stiprias čiurkšles išleiskite ranka lauk, maitinkite vaiką tik iš vienos krūties, kad ją gerai ištuštintų.

Peržiūrėkite savo ir mažylio (jei jis jau primaitinamas) maistą. Pašalinus netinkančius maisto produktus ir papildus, situacija gali ženkliai pasikeisti.

Žindymas – lengvai ir sklandžiai

Žindymas yra natūralus ir normalus būdas maitinti kūdikius ir mažus vaikus, o mamos pienas yra specialiai ir tiesiog tobulai sukurtas jos vaikui, kokia bebūtų mamos socialinė, ekonominė ir asmeninė padėtis. Net jei ji badaus, ar valgys tik greitojo maisto užkandinėse, jos pienas bus vistiek tobulos sudėties, nes tuo pasirūpino pati gamta ir tik dėl to žmonija išliko – moteris pastoja, išnešioja, pagimdo ir išmaitina kūdikį – savo giminės pratęsimą. Sklandi ir teisinga pradžia dar ligoninėje užtikrina, kad žindymas bus maloni patirtis abiems – mamai ir vaikui, nes jis toks ir turėtų būti daugumai mamų, ir tik likusiems maždaug 10% mamų reikalinga sertifikuoto žindymo konsultanto IBCLC pagalba.

Didžioji dalis mamų puikiai pajėgios išmaitinti savo kūdikius tik savo pienu maždaug šešis mėnesius, toliau kūdikis turi būti primaitinamas kietu maistu. Iš tiesų, dauguma mamų pajėgios pagaminti daugiau nei pakankamai pieno. Deja, daugelyje sveikatos priežiūros įstaigų vis dar dominuoja pasenusios rutininės procedūros ir elgesys, paremtas dirbtinai maitinamų kūdikių auginimo žiniomis ir gairėmis, kas labai apsunkina žindymą, ar net padaro jį neįmanomu. Ir pernelyg dažnai, deja, tokios mamos dėl to kaltina tik save. Jei nuo pat pirmųjų akimirkų po gimimo leisime mamai ir kūdikiui daryti tai, kam juos sukūrė pati gamta, tai gali iš esmės pakeisti visą situaciją su žindymu. Be abejo, net esant siaubingai pradžiai, mamos ir jų kūdikiai neretai susitvarko su žindymu ir tęsia jį toliau. Ir visada yra ir bus mamų, kurios tiesiog prideda mažylį prie krūties ir viskas joms iškart savaime pavyksta kuo puikiausiai.

Žindymo pagrindas yra geras krūties apžiojimas. Gerai apžiojęs krūtį kūdikis godžiai geria mamos pieną ir gauna jo pakankamai. Mažylis, blogai apžiojęs krūtį, sunkiau iš jos gauna pieną, ypatingai, jei iš mamos pusės nėra gausios pieno gamybos. Pieno gamyba pirmomis paromis po gimdymo nėra gausi ir tai yra normalu ir taip apspręsta gamtos, bet jei jau pirmomis dienomis krūties apžiojimas nėra geras, mažylis sunkiau gauna pieną ir būtent dėl to tiek daug mamų pirmomis paromis „neturi pakankamai priešpienio”. Dažniausiai mamos tikrai turi pakankamai priešpienio, bet dėl prasto krūties apžiojimo jų kūdikis tiesiog nepaima to, ką jau yra pagaminusi jo mama. Pirmomis gyvenimo paromis mažyliui tikrai nereikia daug pieno, bet jam visgi jo kažkiek reikia.

Ir net jei mama turi gausią pieno gamybą, bandymas žindyti kūdikį, kuris prastai apžioja krūtį, yra panašu į tai, kaip duoti kūdikiui buteliuką su pienu, kurio žinduko skylutė yra itin maža: buteliukas pilnas pieno, bet kūdikis gauna nedaug pieno, arba gauna jį labai labai lėtai, taigi toks kūdikis valandomis žinda krūtį, arba dažnai jos prašo, ar daug verkia prie krūties, kas iš šono atrodo kaip pieno trūkumas, nors išties dažniausiai tai nėra tiesa.

Kita prasto krūties apžiojimo medalio pusė – spenelio žalojimas ir jo skausmas. Ir jei tuo pačiu kūdikis negauna pakankamai pieno, jis priverstas ilgai likti prie krūties ir visai netrukus speneliai tampa itin skausmingi ir labai dažnai – rimtai sužaloti. Itin dažnai naujagimių mamoms pasakoma, kad jų kūdikis puikiai apžiojęs krūtį, nes tikrai lengva pasakyti, kad apžiojimas yra geras žiūrint tik iš šono, nors tai nėra tiesa. Svarbiausia – kaip žindymo metu jaučiasi pati mama, kokie jos pojūčiai vaikui apžiojus krūtį. Mamos taip pat pasimeta klaidinančios ir prieštaringos informacijos apie žindymą jūroje – iš knygų, žurnalų, interneto, artimųjų ir medicinos personalo. Deja, dauguma medicinos personalo turi nedaug žinių ir įgūdžių kaip išvengti žindymo problemų arba kaip jas spręsti, jei jos jau pasirodė. Štai keli patarimai, kurių dėka žindymas gali tapti lengvesniu procesu:

• Kūdikis turėtų būti oda prie odos su mama ir turėti galimybę prieiti prie krūties iškart po gimimo. Dauguma ką tik gimusių kūdikių tikrai gali būti padėti mamai nuogi ant jos nuogo pilvo (oda prie odos kontaktas) per pirmąsias minutes po gimimo. Atlikti tyrimai parodė, jog net minučių amžiaus kūdikiai, jei tik jiems leidžiama, pradeda savo ropojimą link krūties nuo mamos pilvo, pasiekia krūtį, apžioja ją ir patys savarankiškai pradeda žindymą. Šis procesas užima nuo kelių minučių iki kelių valandų, bet mamai ir jos kūdikiui turi būti suteikta ši galimybė ir šis laikas (mažiausiai 1-2 valandos) buvimo kartu, kad jie galėtų pradėti pažinti vienas kitą. Taip krūtį „savaime apžioję” be jokios kitų žmonių pagalbos mažyliai dažnai patiria mažiau žindymo problemų. Ir tai vyksta tik kūdikio pastangų dėka, be mamos aktyvaus įsikišimo, todėl tai turi vykti net po ilgo ir sudėtingo gimdymo.
• Kūdikis turėtų būti oda prie odos su mama iškart po gimimo ir kiek įmanoma daugiau pirmąsias gyvenimo savaites. Atlikti tyrimai parodė, kad mažylis, laikomas oda prie odos su mama, išlieka toks pats šiltas, kaip būtų laikomas inkubatoriuje. Pirmomis valandomis po gimimo taip laikomas jis gali nepradėti žįsti, bet tai nėra problema – jis negimsta alkanas ir ištroškęs, jis turi atsargų 3-4 dienoms išgyventi visai be maisto, pagrindinė jo užduotis – pačiam rasti krūtį ir ją apžioti.
• Oda prie odos kontaktas yra svarbus mamai ir kūdikiui ir ne vien dėl sklandžios žindymo pradžios: jo širdutė plaka ritmiškiau, jo kvėpavimas yra ramesnis ir kokybiškesnis, jis jaučia mažiau streso, jo miegas yra labiau gilus ir jis jaučiasi saugiai ir gerai. Įrodyta, jog pirmąsias 3-8 gyvenimo savaites oda prie odos dažnai laikytiems kūdikiams geriau vystėsi galvos smegenys ir būtent šis augimo periodas ir ypatingas būdas yra labai svarbus tolimesniam jų gyvenimui.
• Geras krūties apžiojimas yra ypač svarbus sėkmingam žindymui. Deja, dažnai mamai su krūties apžiojimu padeda žmonės, kurie neturi jokio supratimo apie tai, ką reiškia geras krūties apžiojimas. Jei mamai skauda, jei jos spenelių būklė blogėja diena iš dienos – apžiojimas yra netinkamas ir jį būtina taisyti. Skausmas nėra normalu! Normalu yra tam tikras diskomfortas nuo to, kad spenelis burnoje apžiojimo metu vakuumo dėka pailgėja savo trečdaliu, tačiau tai nėra mechaninis spenelio traumavimas kietomis burnytės struktūromis (dantenomis ir kietuoju gomuriu), kuomet spenelis iš vaikučio burnos išeina „suplotas”, suspaustas, kaip nupjautas, įgnybtas, kaip gerai palygintas „su kantukais” ir pan. – visa tai rodo, kad apžiojimas buvo negilus, netaisyklingas ir jį reikia taisyti.
• Mamai su kūdikiu reikia būti kartu toje pačioje patalpoje visą parą, bet koks jų išskyrimas yra didžiulis stresas abiems. Mamai išmokius taisyklingai žindyti gulimoje padėtyje, ji gali didžiąją laiko dalį leisti gulėdama vienoje lovoje kartu su mažyliu, ilsintis ir atgaunant jėgas po gimdymo.
• Kūdikiai moka parodyti, kada nori valgyti daug anksčiau nei pradeda verkti iš alkio. Dar miegant mažylis ima krutėti, sukti galvą į šoną, ieškoti savo kumštuko. Tai yra ankstyvojo alkio požymiai, kuomet mama dar turi laiko ramiai pasiimti vaikutį, rasti patogią žindymo pozą ir bent kelis kartus pridėti vaikutį prie krūties siekiant geriausio apžiojimo. Kai prie tokio krutėjimo prisideda zirzimas, niurzgimas – tai jau vidutinio alkio stadija – „maitink mane dabar pat!”, o jau kai mažylis verkia iš alkio – tai vėlyvoji alkio stadija, kuomet jį apima panika ir neviltis, tumet jį pirma reikia nuraminti, o tik po to maitinti, nes kitaip pamaitinti tiesiog gali ir nepavykti.
• Maudynės turėtų būti daromos ne ką tik gimus, tuomet užtenka tiesiog nusausinimo, o jau tada, kai įvyko normalus pirmasis „savaiminis” žindymas, praėjo bent para po gimdymo, žindyti sekasi lengvai ir sklandžiai.
• Vystyklų keitimas prieš pat žindymą nėra gera mintis – taip mama praranda brangų laiką tarp minėtų alkio stadijų ir greit ateinama iki vėlyvojo alkio stadijos. Geriau tiesiog palaukti iki maitinimo pabaigos, tuomet leidus mažyliui atsirūgti, pakeisti jo vystyklą ir dar nuraminti krūtimi – jis kaipmat užmigs apsikabinęs mamytę.
• Žindyti reikia ne pagal laikrodį, o stebint mažylio ankstyvojo alkio signalus. Tėveliai turi užtikrinti, kad mažylis būtų maitinamas pagal jo poreikį, tačiau ne rėčiau nei 2-3 val. dieną ir 3-4 val. naktį, laiką skaičiuojant tarp dviejų maitinimų pradžių.
• Žindymo sesijos trukmė priklauso nuo to, ką vaikelis daro prie krūties, t.y. jis turėtų aktyviai „prašyti” iš jos pienelio, greitai ir nestipriai ją žįsdamas, o kai tik į tai sureagavęs mamos kūnas atleidžia iš krūties pieno „bangą”, jis turi jį ryti dideliais ir ritmiškais gurkšniais. Tokios „bangos” trukmė yra apie 1,8-2,5 min., jei mažylis iššaukia tokias 3 „bangas”, jis gauna apie 95% krūtyje sukaupto pieno ir jei jo jam nepakako, jam pasiūloma kita krūtis. Tad kuo aktyviau vaikutis dirba prie krūties, tuo efektyviau vyks žindymas ir tai nesitęs valandų valandas.
• Jokių „dirbtinių spenelių” – neduokite mažyliui nei čiulptuko, nei žinduko (buteliuko) – tai žlugdo pieno gamybos reguliavimąsi tarp mamos ir vaiko, supainioja mažylį ir jis nebeima mamos krūties, sugadina apžiojimą ir jis ima žaloti spenelius – visada galima sumaitinti pieną taurele, pipete, švirkštuku – paprašykite, kad jus išmokytų dar ligoninėje, jei tas yra būtina.
• Kūdikiui iki pusės metų nereikia vandens, arbatėlių, sulčių, o naujagimiams retai prireikia glukozės tirpalo ar pieno mišinio. Visų pirma reikia siekti gero krūties apžiojimo, o tik tuomet spręst su gydytoju, ar jūsų mažyliui tikrai reikia primaitinimo. Be reikalo duoti papildomi skysčiai kenkia pieno gamybai, nes ji reguliuojasi tik „paklausa-pasiūla” principu, tad jei nebus tinkamos paklausos iš mažylio pusės, pasiūla labai greitai sumažės ir gai visai išnykti.
• Nemokami pieno mišinių pavyzdžiai, buteliukai, čiulptukai, žindukai, bet kokie daiktai ar spauda su dirbtinio kūdikių maitinimo firmų atributika ir reklama nėra dovanos. Vienintelė tokių „dovanų” paskirtis – kad tėvai imtų naudoti pieno mišinius, todėl tokia neetiška tėvų ir kūdikių atžvilgiu rinkodara yra uždrausta Lietuvos teisės aktais.

Prieš išvažiuojant namo:

• jums turi parodyti kaip teisingai pridėti mažylį prie krūties;
• įvertinti jūsų krūties apžiojimą;
• įvertinti, ar vaikutis efektyviai paima pieną iš krūties (girdimi geri dideli gurkšniai);
• turi būti apžiūrėta vaikučio burnytė dėl liežuvio ir lūpų pasaitėlių, t.y. ar jie nėra per trumpi arba „prisegti” ir jei taip – iškart duoti siuntimą vaikų burnos chirurgo konsultacijai;
• įvertinti jūsų spenelių būklę ir skirti reikalingą gydymą, jei to jau reikia;
• išmokyti švelniai ir nežalojant krūties išsitraukti iš jos pieną;
• paaiškinti, kaip elgtis esant krūties brinkimui ir pieno sąstoviui.

Kartais dėl įvairių priežasčių žindymas iškart po gimdymo nėra įmanomas. Tačiau daugeliu atvejų tai tikrai yra įmanoma po kurio laiko – svarbu pradėti krūties stimuliaciją (pieno ištraukimą) rankomis po gimdymo praėjus 2-4 valandoms, reguliariai traukiant jį iš abiejų krūtų iškart po 15-20 min. (iš kiekvienos krūties) visą parą kas 3 val. ir grįžti prie žindymo tiesiai iš krūties kai tik galima.

Grįžus namo kurį laiką bus neįprasta, pradėjus gyvenimą jau su nauju šeimos nariu, tačiau ilgainiui viskas susitvarkys. Maitinanti mama jau gana greitai grįžta į įprastą gyvenimą:

• iškart po gimdymo ji gali valgyti viską, ką valgė iki nėštumo, jos raciono principai: saikas, maistingumas ir įvairovė. Vieninteliai apribojimai: šeimos alergijų maistui istorija, ir asmeninis jautrumas bet kokiems maisto produktams;
• jai būtina gerti tiek, kad nejaustų troškulio, o jei iki gimdymo nebuvot pratusi gerti, tuomet visad turėkite vandens butelį šalia savęs ir atsigerkite bent kelis gurkšnius prieš kiekvieną maitinimą ir net jo metu. Didžioji dalis skysčių turėtų būti tiesiog vanduo, kava ir arbata ir žolinės arbatos geriamos saikingai;
• praėjus 6 savaitėms po gimdymo būtina apsilankyti pas savo ginekologą ir jei jis nustato, kad moteris sveika ir atsistatė po gimdymo, mama gali sportuoti (tuomet svarbu yra gera sportinė liemenėlė), eiti į pirtį, gulėti vonioje, maudytis baseine, jūroje ir kt. vandens telkiniuose;
• ji gali naudotis kosmetologų, grožio salonų ir spa paslaugomis, net eiti į soliariumą, naudoti kremus, aliejus ir kitas kosmetines priemones. Pagrindinis principas: nepakenkti pačiai sau ir saikas;
• asmeninė higiena lieka tokia pati, kaip ir įprastam gyvenime, t.y. krūties prieš žindymą nereikia specialiai „ruošt”, valyt, praust ar pan. Vienintelis apribojimas – pirmomis paromis po gimdymo mamos kūnas turi kvėpėti kuo įmanoma natūraliau, o ne kvepalais, kvapniais prausikliais, kremais ar pan., nes visa tai atbaido ir išblaško krūties pačiam ieškantį mažylį, o jam kiek ūgtelėjus (keli mėnesniai ir toliau), jam gali labai nepatikti toks naujas mamos kūno „skonis” ir kvapas ir jis tiesiog paskelbs „krūties streiką” ir neims krūties;
• maitinant galima darytis absoliučiai visus būtinus sveikatos patikrinimus ir procedūras – rentgeno nuotraukas, KT, magnetinį rezonansą, gydyti dantis, naudoti nuskausminimą ir pan. ir po to iškart grįžt pas savo kūdikį ir jį maitinti. Jei mamai reikalingas gydymas, vaistų suderinamumas gali būti patikrintas puslapyje www.e-lactancia.org (ieškant jame pagal vaisto veikliąją medžiagą) ir jei pasirinktas preparatas netinka, ten dažnai siūloma saugi alternatyva.

Nuo pirmųjų dienų ir visą laktacijos laiką mamai reikia saugoti savo krūtis nuo traumų, o ne nuo „perpūtimo”, nes užspaudus, užgulus, užveržus, užgavus krūtį, traumuojami joje esantys pieno latakai, dėl to vyksta jų patinimas ir per sumažėjusį jų spindį pienas blogiau prateka, ar visai neprateka. Ir pirma atsiranda pieno kamštis (laktostazė, arba pieno sąstovis), jei nieko nedaroma, ar elgiamasi neteisingai – po to toje vietoje vystosi pieno liaukos uždegimas (mastitas), o dar vėliau ten pradeda kauptis pūliai (susidaro abscesas). Todėl ypač pirmąsias 6 savaites, kuomet kūnas kasdien didina pieno gamybos apsukas reaguodamas į krūties ištuštinimą, nereikia išvis jokios liemenėlės. Jei krūtinė didelė ir be liemenėlės yra nepatogu, tuomet geriau naudoti apatinius tolygiai prie kūno priglundančius marškinėlius (ar net glaustinukę), negu dėvėti maitinimui skirtą liemenėlę ar net sportinę liemenėlę. Po to galima bandyti pasirinkti sau tinkamą niekur neveržiančią liemenėlę, bet dėvėti ją kuo mažiau, o ne nuolat. Laikui bėgant krūties jautrumas mažėja, bet jautrumas traumoms išlieka visos laktacijos metu.

Taip pat krūtys yra jautrios pieno persipildymui – iki jausmo „tuoj sprogs” ar „kaip akmuo” – tokie persipildymai gali skatinti pieno sąstovių atsiradimą ir, kas dar blogiau, ilgesnis pieno liaukos persipildymas skatina pieno gamybos mažėjimą. Tad reikia vengti tokios situacijos:

• dažniau maitinant mažylį;
• nesiekti „pilno” krūties ištuštinimo, jei vyksta akivaizdi perteklinė pieno gamyba, nes tai tiks paskatins krūtį gaminti dar daugiau pieno;
• truputėlį išsitraukiant pieno iš krūties, kad dingtų diskomforto jausmas ir ji sulauktų savo maitinimo eilės.

Pirma pagalba atsiradus pieno sąstoviui – mamos poilsis, šaltis (iki 20 min. vienu metu) ant skaudančios vietos, ITIN švelnus masažas (daugiau – „prastumdymas”) pirštų galiukais ir vaikučio dėjimas prie krūties taip, kad smakriukas liestų tą vietą, arba būtų bent jos kryptimi. Jei taip gelbėjantis atsiranda aukšta kūno temperatūrą ir per 24 val. tokių veiksmų ji nedingsta – kreipkitės į gydytoją.

 

 

Kontaktas „oda prie odos“ ir kengūravimas susilaukia vis daugiau
palaikymo. Šį metodą rekomenduoja naujagimių gydytojai ir žindymo konsultantai.

 

Mes – sterbliniai, ir tuo viskas pasakyta

Gimus mažyliui, kiekviena mama nori jį paimti ant rankų ir niekada nebepaleisti. Taip suveikia jos įgimtas motinystės instinktas, padedantis jai tinkamai pasirūpinti savo naujagimiu – laikyti jį nuolat ant savęs. Tai labai būdingas elgesys mums, kaip primatų palikuoniams, kurio dėka išgyveno ištisos žmonijos kartos.

1976 m. Švedijos mokslininkas Peter de Chateau pirmasis pasaulyje aprašė savuosius mamos ir kūdikio „ankstyvojo kontakto“ iškart po gimimo tyrinėjimus, nors dar neįvardino to kaip „oda prie odos“ kontaktu. JAV mokslininkai Klaus ir Kennell atliko labai panašų darbą, labiau žinomą kaip ankstyvojo motinos–kūdikio ryšio kūrimo tyrinėjimą. O jau 1979 m. Kanados mokslininkė Thomson paskelbė pirmąjį pranešimą, kuriame panaudotas terminas „oda prie odos kontaktas“. Netrukus teorinės žinios prasiveržė praktikoje, ir net išgarsino skurdžią Kolumbijos sostinę Bogotą.

Proveržis Bogotos ligoninėse

Realiai kengūravimo metodas pradėtas taikyti Bogotoje, ir nuo tol tapo plačiai žinomu. 1978 m. dėl didėjančio naujagimių sergamumo ir mirštamumo lygio Bogotos „Motinos ir naujagimio instituto“ Naujagimių intensyviosios terapijos skyriuje (toliau tokie skyriai vadinami – NITS) neonatologijos profesorius dr. Edgar Rey Sanabria pradėjo taikyti kengūros arba kengūravimo metodą, nes tiesiog trūko resursų ir personalo tinkamai pasirūpinti naujagimiais. Profesorius pasiūlė motinoms ilgai laikyti savo mažo svorio naujagimius oda prie odos, kad jie nešaltų ir galėtų būti žindomi pagal poreikį. Šis metodas tuomet atlaisvino inkubatorius ir sumažino darbo personalui.

Kas tas kengūravimas

Kengūravimo priežiūra – tai būdas grąžinti naujagimiui artumo jausmą padedant jį nuogu kūneliu ant nuogos šeimos nario kūno odos, taip užtikrinant fiziologinį ir psichologinį ryšį bei šilumą. Atlikti tyrimai parodė, kad kengūravimo dėka naujagimius galima anksti išrašyti namo, net jei jie neišnešioti. Tokiems neišnešiotiems ir mažo svorio naujagimiams sumažėja hospitalinės infekcijos rizika, sunkių ligų ir apatinių kvėpavimo takų ligų tikimybė. Ši padėtis taip pat padidina žindymo trukmę ir pagerina mamos pasitikėjimo ir pasitenkinimo lygį.

1990–aisiais ši koncepcija buvo skirta tik Šiaurės Amerikos neišnešiotukams, esantiems NITS, o jau vėliau – ir išnešiotiems kūdikiams. Išsivysčiusiose šalyse šio metodo ilgai netaikė tik todėl, kad jose netrūko inkubatorių ir naujausių medicinos technologijų visiems mažiesiems pacientams. Dabar tai yra labai paplitęs visame pasaulyje naujagimių priežiūros metodas, Lietuvoje jis pradėtas taikyti jau daugiau nei prieš dešimtmetį.

Oda prie odos ir kengūravimas – ne tas pats

Kengūravimo metodas ir oda prie odos kontaktas nėra visai tas pats. „Oda prie odos kontaktas“ – tiesiog kūdikio priežiūros vieta, nuogo kūdikio laikymas ant nuogos savo odos. Kengūravimas – šiek tiek platesnis priežiūros veiksmų rinkinys, apibrėžtas PSO. Tai yra priežiūros strategija, apimanti tris pagrindinius komponentus: kengūravimo padėtį, kengūravimo mitybą ir išleidimą namo kengūruojant.

Kengūravimo padėtis yra tiesioginis oda prie odos kontaktas tarp mamos ir kūdikio, bet vietoje mamos gali būti tėtis, kitas šeimos narys ar net pašalinis asmuo. Kūdikis, esantis tik su sauskelnėmis ir kepuraite, turi būti kniūbsčias vertikalioje padėtyje ant suaugusiojo žmogaus krūtinės, o jo kvėpavimo takai laisvi ir prižiūrimi, kad tokie ir liktų. Jis tokioje padėtyje turi būti saugiai pririštas prie suaugusio žmogaus kūno taip, kad audinys spaustų jį tolygiai, be jokių raukšlių, nepaliekant jokių oro tarpų tarp kūnelio ir audinio. Jei patalpoje šalta, toks suaugęs žmogus gali vilkėti marškinėliais ar ligoninės rūbais, atsisegančiais iš priekio, ir reikia apkloti mažylio nugarytę apklotėliu.

Mažylį stimuliuoja lietimasis oda prie kito žmogaus odos, jis girdi pažįstamą balsą ir tembrą, širdies plakimą. Visa ši stimuliacija yra svarbi kūdikio raidai. Taip jį laikant, atrodo, jog naujagimis tarsi gulėtų kengūros sterblėje. Sterblė – tai motinos artumo, atsidavimo, kantrybės ir rūpestingumo simbolis, nes lygiai taip pat savo silpnai išnešiotus ir dėl to labai nebrandžius jauniklius rūpestingai užaugina visi sterbliniai gyvūnai.

Kengūravimo mityba reiškia išimtinį žindymą, su papildoma pagalba, jei to reikia, bet siekiant, kad būtų pasiektas absoliučiai išimtinis žindymas.

Išleidimas namo kengūruojant reiškia ankstyvąjį naujagimio išrašymą iš ligoninės namo tuomet, kai tik mama yra išimtinai žindanti ir sugeba pati suteikti visą reikiamą kūdikiui priežiūrą.

Nuo 2011 m. kiekvienų metų gegužės 15 d. visame pasaulyje minima Tarptautinė kengūravimo priežiūros sąmoningumo diena!

Mokslininkai yra sutarę, jog tiksliausiai oda prie odos kontaktą apibūdina šie aspektai:

• Kontakto pradžios laikas (minutės, valandos, praėjusios po gimimo), idealu yra nulinis mamos ir vaiko išskyrimas, mama ir vaikas yra nuolat kartu, neatskiriant jų vienas nuo kito.
• Oda prie odos kontakto dozė (valandos per dieną, ar procentai per dieną), idealu yra >90 proc.
• Trukmė (matuojama dienomis ar savaitėmis nuo gimimo momento), idealu taikyti tol, kol kūdikis to pats atsisako.

Saugos taisyklės

Jei kūdikis labai mažytis ar serga, jūs galite bijoti pakenkti jam kengūruodami. Atminkite: jūs to tikrai nepadarysite. Jūsų mažylis žino jūsų kvapą, prisilietimą ir jūsų kalbos ir kvėpavimo ritmą, ir jam tikrai patiks pajusti visą tą jūsų artumą.

Kengūruojant privalu pasirūpinti saugos technika, kad kūdikis neuždustų. Mamai būtina pamiegoti, tad tuo metu mamą gali pakeisti tėtis arba mama gali miegoti su kūdikiu ant savo krūtinės, prieš tai jį saugiai pritvirtinusi taip, kad vaikučio kvėpavimo takai būtų laisvi.

Mama turėtų būti pagrindinis asmuo, kuris suteiks oda prie odos kontaktą, nes tik ji viena gali žindyti savo mažylį, tačiau dažnai prireikia, kad tokį kontaktą suteiktų ir tėtis ar kiti šeimos nariai. Kadangi oda prie odos kontaktas yra esminis ankstyvajam ryšiui formuotis, tokiu asmeniu neturėtų būti ligoninės personalas ar kiti pašaliniai asmenys.

Metodas, skirtas neišnešiotukams, bet tinka visiems

Anksčiau buvo manyta, jog toks metodas tinka tik neišnešiotiems ir mažo svorio naujagimiams (gimusiems mažiau nei 1500 g svorio), kurie sugeba patys kvėpuoti (visiškai patys, ar su deguonim, ar su teigiamo kvėpavimo takų spaudimo ventiliacija), yra prijungti prie širdies, kvėpavimo stebėjimo monitorių, intraveninių skysčių įvedimo sistemų ir kitų stebėjimo sistemų. Jei jūsų mažylis gimė per anksti ar mažo gimimo svorio – vienuose NITS personalas gali paskatinti jus laikyti mažylį ant savęs iškart nuo pat gimimo, kitur norės, kad jūs pirma sulauktumėte stabilios mažylio sveikatos būsenos.

Vėliau atlikti tyrimai parodė, jog ir išnešiotiems bei normalaus svorio naujagimiams kengūravimas labai reikalingas ir duoda puikius rezultatus.

Kengūravimo priežiūra gali padėti jūsų kūdikiui:

• palaikyti jo kūno šilumą
• reguliuoti jo širdies ir kvėpavimo ritmus
• priaugti svorio
• praleisti daugiau laiko gilaus miego fazėje
• praleisti daugiau laiko tylint ir būdraujant, ir mažiau laiko – verkiant
• gauti geresnį sėkmingo žindymo startą
• turėti sumažėjusius streso lygius, pagerėjusį atsaką į skausmą,
• turėti geresnę kognityvinę raidą, tolygesnį augimą ir teigiamus poveikius motorinei raidai
• gali apsaugoti nuo pilvo dieglių
• ankstesnis išleidimas iš ligoninės irgi yra teigiamas rezultatas.

Ankstyvojo oda prie odos kontakto svarba yra pripažinta ir įtraukta į Naujagimiui palankios ligoninės iniciatyvos 4 žingsnį, kuris reikalauja „pradėti žindymą per pirmąją valandą po gimimo“.

Taip pat yra taikoma gimimo kengūravimo priežiūra – jos metu kūdikis paguldomas kengūravimo pozoje ant mamos jau per pirmąją minutę po gimdymo ir laikomas ten iki jo savarankiškai atlikto pirmojo žindymo. Amerikos pediatrijos akademija rekomenduoja šią praktiką kaip minimaliai trikdančią kūdikius, kuriems nereikalingas gyvybinių funkcijų palaikymas. Kūdikio galva turi būti nusausinama iškart po gimimo ir po to kūdikis su kepuraite ant galvos guldomas ant mamos krūtinės. Pamatavimai ir kitos procedūros atliekamos tik po pirmojo žindymo.

Kiek ilgai kengūruoti kūdikį? Pasak JAV Kengūravimo priežiūros instituto, sveikiems kūdikiams oda prie odos kontaktas turi būti taikomas maždaug 3 mėnesius, o neišnešiotiems – 6 mėnesius.

Kengūravimas padeda ir tėvams

Kengūravimo priežiūra labai tinka tėvams, nes skatina prisirišimą ir ryšį, pagerina tėvų pasitikėjimą ir padeda paskatinti, padidinti pieno gamybą ir žindymo sėkmę. Tai ypač svarbu tada, jei mamai kyla problemų dėl žindymo, jei dar neturi pieno ar turi jo nepakankamai. Tokio kontakto metu ir kūdikį, ir mamą veikia jiems abiems išsiskiriantys hormonai, pagrindinis jų – oksitocinas, kuris skatina pieno atleidimą iš krūties, mažina streso lygį, skatina naujagimį dažniau ir aktyviau siekti krūties. Kai mama turi kūdikį nuolat ant savęs ir dėl to jaučiasi ramiau ir saugiau, jos kūnas labiau atsipalaiduoja, mažylis krūtį ima dažniau ir aktyviau, ir visa tai labai paskatina pieno gamybą.

Ir neišnešiotiems, ir išnešiotiems naujagimiams naudinga būti oda prie odos ne tik su mama, bet ir su savo tėčiu. Naujagimis žino tėčio balsą, toks betarpiškas kontaktas su tėčiu padeda kūdikiui stabilizuoti ir skatinti jų abipusį ryšį. Jei kūdikio mamai buvo daryta cezario pjūvio operacija, tėtis gali palaikyti jų kūdikį ant savęs oda prie odos kontakte tol, kol mama atsigaus.

Kengūravimo neįmanoma padauginti ar perdozuoti, nes tai tiesiog besąlyginės meilės išraiška savo mažyliui ir maksimalus visų jo poreikių patenkinimas geriausiai įmanomu būdu. Patyrę vaikų psichologai ir psichoterapeutai sako, jog vaikų poreikiai privalo būti patenkinami, o norai – svarstomi. Kaip žinia, sąmoningi norai vaikams atsiranda jau gerokai virš metukų, kai jie sąmoningai nori, tarkime, saldainio, o ne salotų, dar vieno filmuko, o ne eiti miegoti. Nepriklausomai nuo jūsų asmeninės situacijos, kengūravimo priežiūra yra ypatinga galimybė būti arčiausiai savo mažylio, ji gydo ir tausoja daugeliu būdų – ne tik jūsų kūdikį, bet ir jus. Jūs tikrai branginsite šio laikotarpio prisiminimus.

Netrukdykite!

Šių dienų mokslininkai visi kaip vienas sako, kad gamta pati savaime yra išmani: jei niekas nekiša nagų, ji viską sureguliuoja tobulai. Naujagimis yra gamtos dalis, tad kuo mažiau, kai nebūtina, prie jo lįsime ir “reguliuosime”, tuo tobulesnė bus jo gyvenimo pradžia.

Naujagimis turi planą

Esame įpratę manyti, kad naujagimis yra bejėgė būtybė. Tam tikra prasme taip ir yra. Sušalęs jis tikrai nesugebės stipriau susisupti šiltu pleduku, išalkęs nesusiras maisto, paliktas vienas. Ką ir kalbėti apie rimtesnius dalykus, jei net nesugeba apsiversti ant kito šoniuko!

Tačiau nors fiziškai yra beveik bejėgis, net ką tik gimęs mažylis turi stiprų pačios gamtos sureguliuotą vidinį “užtaisą” – labai aiškų pirmųjų veiksmų planą ir instinktus, kurie padeda tą planą įvykdyti. Naujagimis savaime žino, ką turi daryti, kad rastų mamos krūtį, gerai ją apžiotų ir pažindęs išgyventų. Tik žinodami, koks yra tas planas, kaip ir kada jis vyksta, ką tik pagimdžiusi mama, vaikelio tėtis ir medicinos personalas gali labai prisidėti prie geriausios jo gyvenimo pradžios sėkmingo starto – žindymo iš krūties.

Žindymo specialistai džiaugiasi, kad atėjo metas, kai nebereikia įrodinėti žindymo prasmės ir privalumų, daugelis mamų iškart po gimdymo siūlo krūtį savo vaikui. Tačiau čia ir prasideda tikroji „loterija”. Jei tiesiog netyčia susiklosto taip, kad naujagimiui niekas netrukdo, nes, tarkim, gimdymo skyriuje vienu metu vyksta labai daug gimdymų ir personalas vos spėja suktis, ir jis gali įgyvendinti savo planą, tai labai didelė tikimybė, kad mamos ir kūdikio duetas turės ilgą ir laimingą žindymo istoriją. Deja, taip būna ne visada. Dažniausiai dėl to, kad vis dar mažai ką žinome, apie “įgimtą” naujagimio planą ir ką reikėtų daryti, o ko, šiukštu, nedaryti, kad tas planas galėtų įvykti.

Verta pasitikėti

Pažangus pasaulis jau nuo 1987–ųjų metų žino, kad kiekvienas naujagimis per pirmąsias kelias savo gyvenimo valandas “nueina” devynių etapų kelią nuo pirmojo riksmo iki pirmo pažindimo iš mamos krūties. Tą kelią “atrado” ir įrodė švedų akušerė Dr. Ann-Marie Widström su komanda. Kelias buvo pavadintas „ropojimu iki krūties” (angl. breast crawl). Esame žinduoliai, kuriems gamtos skirta išmaitinti palikuonis savo pienu, todėl gamta tikrai viską apgalvojo ir viskuo pasirūpino. Jau būdamas mamos įsčiose vaisius intensyviai ruošiasi žįsti: čiulpia pirštuką, ryja vaisiaus vandenis ir įpranta prie jų skonio, o juk mamos pienelio skonis – labai panašus. Vienintelis dalykas, ko neįmanoma išmokti esant mamos pilvelyje – tai teisingai apžioti krūtį. Tačiau gamta numatė, kad to naujagimis turi išmokti ką tik gimęs – įveikęs minėtą devynių etapų kelionę. Svarbu suprasti, kad toje kelionėje naujagimis vadovaujasi ne protu, jis ne mąsto, o visiškai pasikliauna gamtos duotais instinktais ir savo juslėmis.

Naujagimio planas arba Devynių žingsnių kelionė

Pirmosios valandos po gimimo yra labai svarbios naujagimio vystumuisi ir tai, kaip viskas vyks, didele  dalimi priklauso nuo vienos svarbios “smulkmenos”: ar kūdikis visu savo kūneliu jaučia mamos, o mama – kūdikio odelę, trumpai tariant, nuo galimybės turėti “oda prie odos” kontaktą. Kai naujagimis iškart po gimimo nuogutis paguldomas ant nuogo mamos kūno, jaučia jos odos kvapą bei šilumą ir šitai būtinybei ir malonumui niekas netrukdo, tada ir pastebimi patys pirmieji devyni pirmųjų kūdikio gyvenimo valandų etapai, vykstantys tam tikra tvarka, kuri yra įgimta ir instinktyvi. Tai ir yra naujagimio planas, kurį įvykdęs mažylis “subręsta” žįsti:

1. Pirmas devynių etapų kelionėje yra gimimo riksmo etapas. Šis savitas šauksmas (verkimas) išsprūsta iškart po gimimo, kai naujagimiui pirmą kartą įkvėpus prisipildo oro ir išsiplečia iki tol buvę subliuškę kūdikio plaučiai.
2. Antras yra poilsio, atsipalaidavimo etapas. Šis etapas dažniausiai prasideda iškart po to, kai pirmą kartą surikęs kūdikis nutyla. Idealu, jei jau šiame etape kūdikis yra oda prie odos su mama, pridengtas šiltu sausu rankšluosčiu ar antklodėle. Šiame etape naujagimis nerodo jokių burnos judesių, jo rankutės yra atsipalaidavusios.
3. Trečias etapas – prabudimas. Šiame etape naujagimis daro vos vos pastebimus galvos ir pečių judesius, gali atsimerkti, pajudinti lūpytes ir pan. Šis etapas paprastai prasideda apie 3 minutę po gimimo.
4. Ketvirtasis yra aktyvumo etapas. Naujagimis pradeda daryti vis aktyvesnius burnos judesius. Vis labiau akivaizdūs tampa čiulpimo judesiai ir krūties ieškojimo refleksas. Šis etapas dažniausiai prasideda apie 8 minutę po gimimo.
5. Poilsis. Ilsėtis naujagimis gali bet kuriuo devynių etapų kelionės momentu visa pirmąją ar net dvi valandas po gimimo. Paprastai poilsio etapai būna po kiekvienos aktyvios naujagimio veiklos.
6. Šliaužimo (ropojimo) etapas prasideda apie 35 minutę po gimimo. Naujagimis paprastai jau būna padaręs keletą trumpučių veiksmų, kad priartėtų prie krūties ir šiame etape jau būna pasiekęs krūtį ir spenelį.
7. Septintasis etapas – susipažinimas. Naujagimis susipažįsta su mama lyžtelėjęs spenelį, liesdamas jį ir visą krūtį. Ši stadija paprastai prasideda maždaug 45 minutę po gimimo ir gali trukti 20 minučių ir net ilgiau.
8. Aštuntasis etapas – žindymas. Šiame etape naujagimis pats paliečia spenelį, pats apžioja krūtį (kad ir kelis kartus iš eilės) ir pagaliau pažinda. Ši ankstyvoji mokymosi žįsti patirtis paprastai prasideda apie pirmąją gyvenimo valandą. Jei mamai gimdymo metu buvo taikoma nejautra, jos naujagimiui gali prireikti ilgiau būti oda prie odos, kad patirtų ir įveiktų visus minėtus etapus ir pradėtų žįsti.
9. Paskutinis devynių etapų kelionės etapas – miegas. Kūdikis, o dažnai ir mama užmiega ramiu, jėgas atstatančiu miegu. Paprastai tai nutinka praėjus 1,5-2 valandoms po gimimo, bet gali užtrukti trumpiau ar daug ilgiau.

Padėti reiškia netrukdyti

Negalime padaryti nieko, kad rytas išauštų vėliau nei išaušta (ir mes galėtume ilgiau pamiegoti), o vasara ateitų anksčiau nei ateina (ir galėtume mėgautis pajūrio saule bei vandeniu). Lygiai taip pat negalime nei pagreitinti, nei sulėtinti gamtos numatyto naujagimio plano, negalime “peršokti”/apeiti vieno ar kelių kelionės etapų, kad greičiau pasidėtume varnelę – “atlikta!” Daugiausia, ką galime – tai būti kantrūs, jautrūs ir atsipalaidavę, nes viskas, kas vyksta taip, kaip vyksta savaime, yra prasminga.

Tačiau yra dalykų, apie kuriuos turėtume pagalvoti ir sąmoningai nedaryti, jei norime, kad viskas vyktų kuo arčiau gamtos „plano”. Gimdymo skausmą mažinantys ar “nuimantys” vaistai mamai turėtų būti naudojami itin apdairiai, nes bet kokie nuskausminamieji per placentą pasiekia dar negimusį kūdikį ir prislopina jį, atimdami galimybę „blaiviai”, t.y. taisyklingai ir laiku vykdyti gamtos duotą planą, nes jei vaikutis mažas, nuskausminamųjų ar narkotinių medžiagų mamai gimdymo metu duota nemažai ir ne kartą, kūdikis turi daug „šansų” tiesiog būti kaip stipriai gavus per galvą, kaip apgirtus, dėl to elementariai nesugebės iškart šliaužti, neturės jokių jėgų pakelt galvytę ieškant ir apžiojant krūtį. Jis jokiu būdu nepamiršta savojo įgimto plano, nes jis niekad nė sykio negalvoja sąmoningai – jo elgesį diktuoja inkstinktai, naujagimio refleksai (jų yra visi 10), bet jau šio proceso metu jis, būdamas visgi mažu žmogučiu, kažkiek jau sugeba keisti instinktų ir refleksų sąlygotą elgesį pagal realią situaciją, bandydamas maksimaliai išgyventi kokia situacija aplink jį realiai bebūtų, nes išgyvenimo instinktas yra vienas stipriausių.

Tačiau jei taip jau nutiko, kad gimdymo metu gavote vienokių ar kitokių vaistų – nepanikuokite, negraužkite saves, išlikite rami ir leiskite naujagimiui kuo ilgiau būti nuogam, t.y., oda prie odos, ant jūsų nuogo kūno. Kaip ilgai? Tiek, kiek reikės, kad vaikutis atsigautų. O jis tikrai atsigaus ir viską (ar beveik viską), kas numatyta gamtos plane, padarys pats. Deja, jei tokios galimybės naujagimis neturės, jo 9 etapų kelionė bus “suardyta”, o tai greičiausiai lems tolesnes žindymo bėdas”.

Taip pat mama turėtų paprašyti vyro ar personalo, kad pakištų pagalvę jai po galva taip, kad būtų lengviau užmegzti akių kontaktą su naujagimiu, nes ir ką tik gimęs kūdikis geba iš aplinkos išskirti mamos veidą, atpažįsta jį, o tai tik dar labiau skatina jį judėti krūties link.

Krūties taisyklės

Negalima plauti ar kaip kitaip valyti krūtų po gimdymo prieš pirmąjį žindymą, nes naujagimis erdvėje orientuojasi pagal jų kvapą, kurį uosdamas žino, kuria kryptimi šliaužti ieškoti krūties.

Taip pat labai svarbu nuolat glausti nuogą kūdikėlį prie mamos odos iki mažylis pasieks krūtį ir pirmą kartą savarankiškai pažįs. Oda prie odos kontaktas skatina hormono oksitocino išsiskyrimą ir kūdikio, ir mamos organizme, ramina, atpalaiduoja mamą, skatina priešpienio atitekėjimą ir lengvą jo “paleidimą”, normalizuoja naujagimio kūno temperatūrą, širdies ir kvėpavimo ritmą, mažina streso lygį, kuria stiprų ryšį su mama. Paprašykite personalo, kad neišvežtų jūsų ir kūdikio iš gimdyklos tol, kol naujagimis pirmą kartą pats pažįs, o jei matote, kad net tų standartinių dviejų valandų, kurias gimdyvė privalo išbūti gimdykloje, mažyliui nepakako ir jis dar nespėjo pažįsti, tuomet, esant galimybei, likite ten pat ir laukite toliau. Jei privalote persikelti į kitą palatą, tuomet vaikelis turi būti arba paliktas ant mamos ir pervežtas kartu su ja, arba atsidurti ant nuogos tėčio krūtinės ir taip perneštas į kitą palatą.

Mama turėtų žinoti, kad jei naujagimis dėl bet kokių priežasčių kurį laiką yra nepajėgus žįsti krūties, ji privalo pati rankomis pradėti krūties stimuliaciją, t.y. išsitraukinėti pirmuosius priešpienio lašus ir kaupti juos mažyliui. Tai reikia pradėti praėjus 3 val. po gimdymo ir tęsti bent kas 3 val. visą parą kiekvienai krūčiai skiriant po 20 min. traukimo. Jei dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių prie krūties neprisilietė nei naujagimis, nei pati mama per pirmąsias 24 val. po gimdymo, tai net ir pradėjus krūties stimuliaciją po tų 24 val. dar yra galimybė, kad žindyti pavyks. Tačiau jei praeina dar daugiau laiko (48 ir daugiau valandų), deja, šios dovanos netenkama, nes gamta nesaugo nieko, kas nereikalinga ir nenaudojama: krūtys tampa tokios, kokios buvo iki nėštumo.

Labai svarbu, kad mama žinotų, jog skausmo žindant kentėti nereikia, nes skausmas nėra normalaus žindymo rodiklis. Jeigu skauda, žalojami speneliai ir jie neatsigauna net gausiai tepami grynu, šimtaprocenčiu lanolinu, reiškia, metas ieškotis profesionalios pagalbos.

Ko reikia kūdikiui

Pirmiausia, žinoma, mamos, jos kvapo ir šilumos. Nuogas kūdikis ir iki pusės nuoga mama turėtų būti užkloti kartu po viena antklode, kad jiems būtų šilta jausti vienam kitą. Svarbu, kad šis dviejų svarbiausių žmonių ryšys po gimdymo be reikalo nebūtų trikdomas, todėl naujagimiui, kuris gerai suverkė patį pirmąjį kartą, nereikia burnos-nosies galimų gleivių atsiurbimo procedūros, taip pat rutiniško burnos-skrandžio ar nosies-skrandžio intubavimo, skrandžio turinio atsiurbimo , – apie tai, į ką tėvai turėtų atreipti dėmesį ir ką aptarti su medicinos personalu. Tik gimusį mažiuką reikia tik gerai nusausinti rankšluosčiu, bet neliesti jo rankyčių, nes ant jų likusių vaisiaus vandenų kvapas padeda kūdikiui suvokti, kad mamos krūtis kvepia taip pat ir tai skatina jį dar aktyviau ir sėkmingiau ieškoti krūties, šliaužti jos link.

Reikėtų atidėti vitamino K injekciją, svėrimą, kitus rutininius matavimus, naujagimio suvystymą/aprengimą tol, kol neįvyko pirmasis savarankiškas žindymas.

Šiukštu negalima naujagimio “užkimšti” čiulptuku arba pradėti maitinti iš buteliuko, nes kūdikis pripranta prie silikono skonio ir tekstūros ir jau vien dėl to gali atsisakyti krūties, taip pat “nematys reikalo” plačiai išsižioti imdamas krūtį ir traukti pienuką, nes tikėsis silikoninio (kito skonio ir tekstūros), siauro „spenelio” ir greito pieno tekėjimo iš jo į burną be jokių savo pastangų.

Mamos dažnai klausia, kada gi pirmą kartą išmaudyti naujagimį. Ne anksčiau nei po 24 pirmųjų naujagimio gyvenimo valandų. Tai suteikia jam daugiau galimybių apsiginti nuo daugybės svetimų mikroorganizmų, kurių gausu naujagimiui naujoje aplinkoje, nes mažiuką po gimimo tebesaugo vaisiaus vandenų ir varškinio sluoksnio (vernex) likučiai.

14 “atsarginių” parų

Gimdymas ir realybė po gimdymo gali labai skirtis nuo šeimos svajonių ir lūkesčių. Tačiau net jei gimdymo metu nepavyko išvengti vaistų ar kitokio medikamentinio įsikišimo, cezario pjūvio operacijos ir kokių ypatingų aplinkybių, kurios lėmė, kad pirmasis sklandus savarankiškas kūdikio žindymas nepavyko ar net jei nutiko taip, kad nėra galimybių mamai iškart po gimdymo prie nuogos krūtinės priglausti savo nuogą naujagimį – tai turi padaryti tėtis – vien tam, kad apkrėstų savo ką tik buvsuį sterilų naujagimį savo, o ne medicinos personalo, odos mikroflora, kad jis gautų jam būtiną oda prie odos kontaktą, todėl pasiruoškite tam iš anksto, pagalvokite apie tėčio aprangą: sagomis susagstomi marškiniai – idealus variantas.

Kai tik mama atsigauna ir pati gali priglausti naujagimį, ji iškart ir turi suteikti jam antrąjį šansą: nurengti jį iki vystyklo, nusirengti pati ir atsigulus ramioje patalpoje su prigesintomis šviesomis į lovą kartu su juo, pasidėti jį sau ant pilvo ir paraginti viską padaryti pačiam. Labai svarbu prisminti, jog šio kelio metu naujagimis sugeba šliaužti, verstis ir net šoktelt, todėl būtina saugoti, kad nenusiristų nuo mamos. Sugebėjimas įveikti minėtus devynis etapus išlieka pirmąsias 14 naujagimio gyvenimo parų, o po to pradeda nykti.

„Prisegti“ liežuvio ir lūpų pasaitėliai pastaruoju metu tampa vis populiaresne tema. Ankyloglossia (lotynų k.), arba kitaip „prisegtas“ liežuvis gali apsunkinti žindymą, nes priaugęs per trumpas liežuvio pasaitėlis (t.y. po liežuviu esanti plėvelė, kuri sujungia jį su burnos dugnu), neleidžia liežuviui normaliai judėti. Dažniausiai pasaitėlis būna prisitvirtinęs prie priekinės liežuvio dalies, rečiau – kiek giliau, tačiau yra neelastingas ir pernelyg trumpas.

„Prisegimai“ skirtingi

Pagal tai, kaip pasaitėlis tvirtinasi prie burnos dugno ir dantenų krašto, skirstomi 4 tipai. Nei vienas iš šių 4 tipų nėra „sunkesnis“ ar „blogesnis“ už kitą, skiriasi tik gydymas, kai juos nusprendžiama koreguoti chirurginiu būdu: vienais atvejais užteks nesudėtingo pakirpimo chirurginėmis žirklėmis be bendros nejautros, o kitais atvejais teks atlikti neilgą chirurginę operaciją, pjaunant pasaitėlį skalpeliu ar lazeriu, pritaikius bendrąją nejautrą.

Kaip pasaitėlis trukdo žindyti

Liežuvis žindyme atlieka labai svarbų vaidmenį – jo dėka kūdikis sudaro vakuumą, įtraukia mamos krūtį, išsilaiko ant jos žindimo metu. Susidariusio neigiamo spaudimo metu skatinamas pieno atitekėjimas į burną, ir liežuvis savo banguojančio judesio dėka padeda pieną nustumti giliau į gerklę bei jį nuryti.

Jei liežuvio pasaitėlis yra nepakankamo ilgio ir/ar elastingumo, liežuvis labai įsitempia, bandydamas atlikti sau reikalingus judesius, ir mažylis tiesiog instinktyviai bando taisyti situaciją, kompensuodamas liežuvio „sunkumus“ kitomis burnytės struktūromis – lūpomis (bando „įsisiurbti“ jomis į krūtį ir taip ant jos išsilaikyti), dantenomis (suspausdamas jas), nes neturi kitos išeities. Visa tai įrodyta stebint tokių mažylių žindimo sesijas echoskopu. Ir net jei pirmaisiais žindymo mėnesiais mama su tokiu mažyliu gali net nepatirti jokio diskomforto, nes žindo patogia poza, apžiojimas yra maksimaliai geras, gal net jos spenelių oda „storesnė“ ir ji yra iš tų mamų, kurios laktacijos pradžioje susiduria su pertekline pieno gamyba, iš krūties jis atleidžiamas stipriai ir gausiai – tokia mama gali išvis nepastebėti jokių prisegto liežuvio simptomų tol, kol… vaikeliui neišdygs dantys. Nes tuomet kompensacinis veiksmas – įsikabinimas į krūtį dantenomis – tampa tikrai skausmingu kandžiojimusi, nes viena, kai jos yra bedantės, ir visai kas kita – kai jose yra labai aštrūs pirmieji mažylio dantukai…

Sunkiais atvejais tokie kompensaciniai veiksmai vaikutį nuvargina, ir jis neefektyviai bei ilgai būna prie krūties, gauna mažiau pieno, dėl to priauga per mažai svorio, ji dažniau kamuoja pilvuko skausmai, nes taip žįsdamas prisiryja per daug oro, gali pradėti anksti ir gausiai seilėtis. Prisegto liežuvėlio pasekmės matomos ir išoriškai – mamos speneliai pažeisti, mažylio lūpos – su pūslelėmis, kaip „pritrintos“.

Kas yra „prisegta“ lūpa? Taip vadinamas sutrikęs lūpos judėjimas dėl neelastiško ir storo lūpos pasaitėlio, t.y. plėvelės, kuri jungia viršutinę kūdikio lūpą prie jo dantenų.

Trumpą liežuvio pasaitėlį turintis mažylis:

• negali iškišti liežuvio toliau apatinės lūpos;
• jam bandant pakelti liežuvį, jo galiukas atrodo tarsi įspaustas (kartais visai nedaug, o kartais taip, kad visas liežuvio galas tampa širdutės formos). Tai lengva pastebėti, ypač vaikui verkiant;
• labiau pakelia liežuvio šonus nei priekį, susidaro vadinama „nepilna taurelė“;
• patiria žindymo sunkumų, neišlaiko krūties burnoje;
• žinda ilgai (daugiau nei 30 min. aktyvaus žindimo), nepasisotindamas, vos pavalgęs ima verkti;
• blogai priauga svorio;
• labai sužaloja mamos spenelius;
• žįsdamas čepsi;
• dažnai atpylinėja, jam pučia pilvuką.

Aišku viena – tais atvejais, kuomet nesėkmingo žindymo priežastis yra „prisegtas“ liežuvis ir/ar lūpa – ši problema turi būti sprendžiama.

Ar tai tikrai epidemija?

Šią problemą tiriantys mokslininkai yra nustatę, jog ji pasitaiko tik maždaug 4 procentams visų kūdikių, tačiau šiais laikais ne tik visame pasaulyje, bet jau ir Lietuvoje vis daugiau mamų „diagnozuoja“ „prisegtą“ liežuvio ar lūpos pasaitėlį savo mažyliams, spręsdamos apie tai iš internete rastos informacijos. Ar toks elgesys teisingas, ar klaidingas? Išties, kalbant apie žindymą, yra gana mažai dalykų, apie kuriuos galime užtikrintai pasakyti – tai „blogas“ ar „geras“ žindymo sprendimas. Jei tokia „asmeninė diagnozė“, nustatyta savo vaikui remiantis Dr. Google , padeda tokiai mamai išspręsti problemą – puiku, bet jei ne – tuomet ji tik atitolina tikrosios problemos sprendimą ir kartais situacija komplikuojasi tiek, kad mama tiesiog nustoja žindyti.

Pasaulyje atlikti tyrimai parodė, jog „prisegtas“ liežuvis nėra dažniausia žindymo problemų priežastis. Tiesiog vertinant mamų-kūdikių poras, kurios patiria žindymo problemų, daugeliu atvejų bus nustatytas vieno ir kito tipo liežuvio pasaitėlio „prisisegimas“. Tačiau vertinant bendrąją kūdikių populiaciją, liks tie patys 4 proc. su „prisegtais“ liežuviais.

Tad jei žindančiai mamai skauda spenelius, jei jos kūdikis lėtai priauga svorio, o pats žindymas trunka labai ilgai, geriausia pradėti tiesiog nuo bendrojo žindymo situacijos ir jo dinamikos įvertinimo: kaip kūdikis apžioja krūtį ir kaip jis yra žindomas.

Kas svarbu?

Tėvams reikia žinoti, kad jei jų kūdikiui vaikų burnos chirurgas patvirtino tam tikro tipo liežuvio pasaitėlio diagnozę – tai yra įgimtas dalykas ir jis savaime nepasikeis. Atlikti tyrimai parodė, jog per trumpas liežuvio pasaitėlis niekada „neprasitampys“, veikiau tai padarys kitos burnos struktūros ir audiniai, prie kurių yra prisitvirtinęs liežuvio pasaitėlis. Kitais žodžiais, jei nebus atlikta tokio pasaitėlio korekcija, ilgainiui kryps dantų eilė, deformuosis sąkandis, kentės gyvenimo kokybė ir pan.

Kitas klausimas – kada tai geriausia daryti? Jei šis pasaitėlis yra vienintelė nesėkmingo žindymo priežastis, kurios nesiseka pakoreguoti jokia labai atidžiai renkama žindymo poza, ir mama nuolat jaučia skausmą – tuomet korekciją reikia atlikti kuo skubiau, geriausia – iki 1 mėnesio amžiaus. Jei mama ir kūdikis nejaučia akivaizdaus diskomforto, jei jiems padėjo tiesiog tobulai atitaikyta žindymo poza – tuomet galima lukterti ir, pasitarus su vaikų burnos chirurgu, atlikti reikiamą korekciją kai jis patars. Nepriklausomai nuo to, kokiame amžiuje buvo atlikta korekcija, būtina prisiminti, jog iškart po jos tam tikrą laiką teks atlikti tam tikrus veiksmus vaikučio burnytėje, kad įpjautas pasaitėlis vėl nesuaugtų ir situacija negrįžtų į senas vėžes. Tad ruošiantis šiai procedūrai, visada aptarkite su burnos chirurgu kaip ir kiek laiko reikės prižiūrėti korekcijos vietą. Žinoma, bet kokia chirurginė invazija, ypač, jei ji atliekama su bendrąja nejautra, yra tam tikra rizika, tačiau pažengę neonatologai vieningai sutinka – jei tokios korekcijos dėka mama su mažyliu išsaugos žindymą – jo ilgalaikė visapusiška teikiama nauda yra daug didesnė, nei tokios korekcijos galima žala.

Nespėliokite, o ieškokite pagalbos. Jei patiriate tokias problemas kaip skausmingas žindymas, sužaloti speneliai ir prastai augantis vaikučio svoris, įtariate, kad taip yra dėl „prisegto“ liežuvio – ieškokite kvalifikuoto žindymo konsultanto, kuris padės rasti tinkamą žindymo pozą, kruopščiai įvertins žindymo situaciją, nustatys, kas yra pagrindinė jūsų problema ir jei reikia, patars kreiptis pas vaikų burnos chirurgą. Daugeliu atvejų reikia tiesiog pasiekti gerą ir labai gilų krūties apžiojimą žindant. Nei viena mama neturėtų eiti kančių ir ieškojimų keliu, bandydama savarankiškai išspręsti ją su mažyliu užklupusias problemas, ji tikrai gali gauti kvalifikuotą pagalbą.

Esant būtinybei, reikia kreiptis į burnos chirurgą pasaitėlių įvertinimui ir galimai korekcijai atlikti. Šiuo metu Vilniuje nemokamai tai atliks Žalgirio klinikos burnos chirurgė doc. Rūta Rastenienė, kreipiantis reikia turėti vaikučio gydytojo siuntimą ir registruotis klinikos registratūroje. O tokią mokamą paslaugą net kelių dienų amžiaus naujagimiams teikia ta pati Žalgirio klinika, MIR odontologijos klinika, gydytoja periodontologė Rita Grybienė, odontologijos klinika ,,Pilėnė” ir estetinės odontologijos centras „VivaDens” (vykdo korekcijas ir skalpeliu, ir lazeriu bet kokio amžiaus kūdikiams ir vaikams).