Ar tikrai kiekvienai mamai reikia IBCLC laktacijos konsultantės? Tikrai ne, jei kalba eina apie gimdymą „Naujagimiui palankioje“ ligoninėje, kuri stropiai ir tiksliai įgyvendina visus 10 Naujagimiui palankios ligoninės iniciatyvos žingsnius kasdien savo rutininiam darbe, ir jei dar gimdykloje mažylis yra padedamas ant mamos pilvo ir jam leidžiama pačiam ramiai, niekieno neskubinant ir nepadedant pasiekti krūtį ir ją pažįsti. Tai yra ką tik gimusio naujagimio taip vadinama „9 žingsnių kelionė“ iki pirmojo savarankiško žindymo ir ji gali trūkti nuo 30 min. iki kelių valandų, ar ilgiau, priklausomai nuo to, koks buvo gimdymas, ar mama gavo bet kokios rūšies nuskausminimą, ar tai buvo cezario pjūvio operacija ir kokia yra kūdikio būklė bei branda. Tokiu atveju tik trečdaliui mamų reikalinga medicinos personalo pagalba su žindymu, ir tik maždaug dešimtadaliui – jau IBCLC kvalifikacijos žindymo konsultanto pagalbos.

Deja, realybėje tokių idealių sąlygų mūsų šalyje faktiškai nėra. Net tai būsimai mamai, kuri išties pakankamai gerai pasiruošė būsimam žindymui, ėjo į gerus žindymo kursus ir/arba perskaitė gerą knygą apie žindymą, ir buvo labai motyvuota, gali nepasisekti jau gimdykloje, kur jos ką tik gimusį kūdikį dažnai kas nors bando pridėti prie krūties, taip suardant jo įgimtą „programą“ pasiekti ir apžioti krūtį pačiam (to galimos pasekmės – nuo blogo krūties apžiojimo iki atsisakymo žįsti krūtį), vėliau dažnai seka primaitinimas iš buteliuko dar būnant ligoninėje, kuris net trečdalį kūdikių atbaido nuo krūties net po vieno vienintelio tokio maitinimo karto.

Tačiau tokios motyvuotos ir užsispyrusios mamos vis tiek atkakliai ieško išeities ir dažniausiai bando viską išspręsti pačios savo jėgomis, naudojantis beribiu internetu ir jo siūloma vaizdo ir tekstine medžiaga. Deja, kiek mums pačioms su kolegėmis teko ieškoti nemokamai prieinamos informacijos internete, nesame radusios išties aiškių vaizdo filmukų apie tinkamą pridėjimą prie krūties, dažniausiai kūdikiai jau puikiai ima krūtį patys ir net juos dedant prie krūties, aiškiai to pavaizduoti nesigauna. Tinkamas pridėjimas prie krūties – tai vos ne tikslusis mokslas su atstumais, kampais, aukščiais ir greičiais. Pridėkim čia faktą, jog kiekviena mama ir jos kūdikis yra unikalūs, su savo ypatumais, temperamentais ir sveikatos būkle, ir ateinam į situaciją, kai net turint po ranka idealų vaizdo įrašą, knygą ir net sėkmingai žindžiusios draugės pasakojimą/palaikymą, nieko nesigauna ir po visų bandymų rankos svyra iš nevilties. Kvalifikuota IBCLC laktacijos konsultantė turi šimtus valandų asmeninės praktikos su mamomis ir jų naujagimiais, ją jos kelyje prižiūrėjo kita patyrusi konsultantė, ji mokėsi tikrai daug valandų, kad žinotų, kas tam kūdikiui dabar darosi ir ką su juo dabar daryti, kai, rodos, nebeveikia niekas.

Situacijoj, kai ir mama, ir mažylis labai stresuoja, jaučia didelę įtampą, nebežino, ko griebtis, labai padeda mažylio laikymas pilvuku žemyn tarp mamos krūtų. Tokioj padėtyje pakankamai bejėgis kūdikis jaučiausi saugiausiai, nes dėl savo įgimtų refleksų gali valdyti savo kūną ir ima ramintis, o bet kokia mama, kaip ji besijaustų ir kiek bebūtų (ne)pasiruošusi kūdikio žindymui tokioje pozoje nesąmoningai ima glostyti savo mažylį, kalbinti jį ir irgi raminasi. Tokiu būdu, taip padėtas kūdikis ne tik apsiramina pats, bet dar ir sugeba nuraminti savo mamą. Jei jie abu liečia vienas kitą nuoga oda, jei mama yra ne stačioje padėtyje (sėdint, stovint, gulint ant šono), o kiek atsilošusi, visai netrukus jos apsiraminęs mažylis ima ieškoti krūties, sugeba ją rasti, apžioti ir pažįsti. Tai patvirtina ir atlikti moksliniai tyrimai: žindymas pirmomis savaitėmis yra daug lengvesnis, jei mamos guli atsilošusios su jų mažyliais, ant savo kūno laikant mažylio kūno svorį – nes mamai reikia mažiau „dirbti“, o mažyliui pavyksta pasiekti giliausią įmanomą krūties apžiojimą. Tokioje padėtyje žemės trauka padeda kūdikiui pasinaudoti savo įgimtais maitinimosi refleksais. Ši poza vadinama biologiniu puoselėjimu (biological nurturing), arba, kitaip – žindymu atsipalaidavus (laid-back breastfeeding).
LaidBackBreastFeeding_pav 1Po to, kai mamos buvo dešimtmečiais mokomos žindyti sėdint ar gulint ant šono, daugeliui sudėtinga įsivaizduoti šį naują požiūrį į žindymo padėtį. Dažnai klausiama, ar toks žindymo būdas yra įmanomas po cezario pjūvio operacijos? Atsakymas yra – žinoma! Čia yra tik 2 aspektai – 1) kūdikio padėtis ir 2) mamos atsilošimo kampas.
Tereikia pasinaudojus begale pagalviu, volelių iš antklodžių ir rankšluosčių sukurti savo kūnui patogų gultą, o tuomet guldyti kūdikį visada tik pilvuku žemyn ir netoli krūties – jis gali gulėti išilgai mamos kūno kiek žemiau jos krūties; įstrižai mamos pilvui, tarp jos krūtų; mamai iš šono, būdamas ant pagalvių, padėjęs galvytę ant krūties; net ant mamos peties, pasiekęs krūtį. Kitais žodžiais, krūtį jis gali pasiekti iš bet kokio taško, bet kokiu būdu, viena netinkama padėtis – užgulus mamos veidą.
Mamos kūno padėtis koreguojama patogiu jai atsilošimo kampu. Taip, kaip jūs atsigultume patogiai ant sofos pažiūrėti televizoriaus, pasirėmus pagalve, kad atsipalaiduotų kaklas, pečiai ir abi rankos, panašus principas ir čia – pasiremkite į tiek pagalvių, kad visas kūnas nebūtų įsitempęs, ir jūs matytumėt savo mažylio akis ir jums nereikėtų prilaikyti jo galvytės. Jei tokioje padėtyje galite išbūti apie valandą – jūs tikrai radote sau tinkamą pozą! Be to, kadangi ligoninės lovose dažiausiai galima reguliuoti atsilošimą, tokia natūrali žindymo poza turėtų būti naudojama ir ten.
Žinant pagrindinius principus, kiekviena mama ir jos kūdikis po savo bandymų ir klaidų tikrai ras jiedviem tinkamiausią žindymo pozą ir galės iš tiesų mėgautis žindymu.