Prieš porą savaičių lankiausi pas mamą su jau 2 sav. dukryte, kurios visa gimimo ir žindymo pradžia buvo išties nelengva. Tačiau nors ir pirmojo vaikelio žindymas savo laiku baigėsi nesėkmingai, šįkart mama atkakliai kovojo su aplinkybėmis, nepasidavė ir didžiausius sunkumus įveikė tiesiog pati. O mane pasikvietė, paskambinus pasitarti dėl neramaus dukrytės žindimo. Atvykus išties vėlų vakarą, praleidom geras 2,5 val. mokinantis taisyklingo apžiojimo, įvairių žindymo padėčių, kaip prie krūties nuraminti nuo pilvuko spazmų verkiantį kūdikį – mama kantriai mokėsi, aikčiojo, kad ji iki šiol viską darė tikrai ne taip. Galiausiai palikau ją tęsti viską vienai. Po to buvo keli situaciją pasitikslinantys sms, o šiandien gavau padėkos žinutę, jog viskas sekasi puikiai, mano dėka ji sėkmingai maitina, svorio prieaugis per 3 sav. net 800 g! Tai išties įkvepia – žinojimas, jog padėjai, jog mama įveikė žindymo problemas, rado savo kelią, dar didesnis džiaugsmas, jei tai mama, kuri su vyresniu vaikeliu yra patyrusi nesėkmę žindyme – sekantis pavykęs žindymas yra jos emocinė bei psichologinė reabilitacija!