Lankantis pas mamą su kūdikiu namuose, visada apžiūrimas kūdikis, jo burnytė, liežuvio ir lūpų pasaitėliai, įvertinamas jo sugebėjimas čiulpti, valdyti liežuvį, taip pat – ar viskas tvarkoj su kaklo raumenimis, ar nėra padidinto raumenų tonuso, “kreivakaklystės”. Atliekant visa tai, tėvai stebi visą procedūrą išpūstomis akimis ir tik nuolat klausia – “Ar to neturėjo padaryti ligoninėje..?!!”. Žinoma, turėjo, nes bet koks nustatytas dalykas – per didelis raumenų tonusas, “prisegtas” liežuvis ar lūpa, t.y. per trumpas lieužuvio ir/ar lūpos pasaitėlis, nekoordinuoti liežuvio judesiai, kreivakaklystė tiesiogiai įtakoja apžiojimo kokybę ir paties žindymo sėkmę. Neįvertinus objektyvių anatominių situacijos ypatumų, kuriuos, jei reikia, turi taisyti kvalifikuoti gydytojai, yra didelė tikimybė, kad žindymas nebus sėkmingas, mamai labai skaudės spenelius, jie bus nuolat žalojami ir ji patirs nemažai žindymo problemų. Viską nustačius kuo anksčiau, tokia mamos-kūdikio pora turi daug šansų sėkmingam ir ilagaikiam žindymui.