Netrukdykite!

Šių dienų mokslininkai visi kaip vienas sako, kad gamta pati savaime yra išmani: jei niekas nekiša nagų, ji viską sureguliuoja tobulai. Naujagimis yra gamtos dalis, tad kuo mažiau, kai nebūtina, prie jo lįsime ir “reguliuosime”, tuo tobulesnė bus jo gyvenimo pradžia.

Naujagimis turi planą

Esame įpratę manyti, kad naujagimis yra bejėgė būtybė. Tam tikra prasme taip ir yra. Sušalęs jis tikrai nesugebės stipriau susisupti šiltu pleduku, išalkęs nesusiras maisto, paliktas vienas. Ką ir kalbėti apie rimtesnius dalykus, jei net nesugeba apsiversti ant kito šoniuko!

Tačiau nors fiziškai yra beveik bejėgis, net ką tik gimęs mažylis turi stiprų pačios gamtos sureguliuotą vidinį “užtaisą” – labai aiškų pirmųjų veiksmų planą ir instinktus, kurie padeda tą planą įvykdyti. Naujagimis savaime žino, ką turi daryti, kad rastų mamos krūtį, gerai ją apžiotų ir pažindęs išgyventų. Tik žinodami, koks yra tas planas, kaip ir kada jis vyksta, ką tik pagimdžiusi mama, vaikelio tėtis ir medicinos personalas gali labai prisidėti prie geriausios jo gyvenimo pradžios sėkmingo starto – žindymo iš krūties.

Žindymo specialistai džiaugiasi, kad atėjo metas, kai nebereikia įrodinėti žindymo prasmės ir privalumų, daugelis mamų iškart po gimdymo siūlo krūtį savo vaikui. Tačiau čia ir prasideda tikroji “loterija”. Jei tiesiog netyčia susiklosto taip, kad naujagimiui niekas netrukdo, nes, tarkim, gimdymo skyriuje vienu metu vyksta labai daug gimdymų ir personalas vos spėja suktis, ir jis gali įgyvendinti savo planą, tai labai didelė tikimybė, kad mamos ir kūdikio duetas turės ilgą ir laimingą žindymo istoriją. Deja, taip būna ne visada. Dažniausiai dėl to, kad vis dar mažai ką žinome, apie “įgimtą” naujagimio planą ir ką reikėtų daryti, o ko, šiukštu, nedaryti, kad tas planas galėtų įvykti.

Verta pasitikėti

Pažangus pasaulis jau nuo 1987–ųjų metų žino, kad kiekvienas naujagimis per pirmąsias kelias savo gyvenimo valandas “nueina” devynių etapų kelią nuo pirmojo riksmo iki pirmo pažindimo iš mamos krūties. Tą kelią “atrado” ir įrodė švedų akušerė Dr. Ann-Marie Widström su komanda. Kelias buvo pavadintas “ropojimu iki krūties” (angl. breast crawl). Esame žinduoliai, kuriems gamtos skirta išmaitinti palikuonis savo pienu, todėl gamta tikrai viską apgalvojo ir viskuo pasirūpino. Jau būdamas mamos įsčiose vaisius intensyviai ruošiasi žįsti: čiulpia pirštuką, ryja vaisiaus vandenis ir įpranta prie jų skonio, o juk mamos pienelio skonis – labai panašus. Vienintelis dalykas, ko neįmanoma išmokti esant mamos pilvelyje – tai teisingai apžioti krūtį. Tačiau gamta numatė, kad to naujagimis turi išmokti ką tik gimęs – įveikęs minėtą devynių etapų kelionę. Svarbu suprasti, kad toje kelionėje naujagimis vadovaujasi ne protu, jis ne mąsto, o visiškai pasikliauna gamtos duotais instinktais ir savo juslėmis.

Naujagimio planas arba Devynių žingsnių kelionė

Pirmosios valandos po gimimo yra labai svarbios naujagimio vystumuisi ir tai, kaip viskas vyks, didele  after-birthdalimi priklauso nuo vienos svarbios “smulkmenos”: ar kūdikis visu savo kūneliu jaučia mamos, o mama – kūdikio odelę, trumpai tariant, nuo galimybės turėti “oda prie odos” kontaktą. Kai naujagimis iškart po gimimo nuogutis paguldomas ant nuogo mamos kūno, jaučia jos odos kvapą bei šilumą ir šitai būtinybei ir malonumui niekas netrukdo, tada ir pastebimi patys pirmieji devyni pirmųjų kūdikio gyvenimo valandų etapai, vykstantys tam tikra tvarka, kuri yra įgimta ir instinktyvi. Tai ir yra naujagimio planas, kurį įvykdęs mažylis “subręsta” žįsti:

  1. Pirmas devynių etapų kelionėje yra gimimo riksmo etapas. Šis savitas šauksmas (verkimas) išsprūsta iškart po gimimo, kai naujagimiui pirmą kartą įkvėpus prisipildo oro ir išsiplečia iki tol buvę subliuškę kūdikio plaučiai.
  2. Antras yra poilsio, atsipalaidavimo etapas. Šis etapas dažniausiai prasideda iškart po to, kai pirmą kartą surikęs kūdikis nutyla. Idealu, jei jau šiame etape kūdikis yra oda prie odos su mama, pridengtas šiltu sausu rankšluosčiu ar antklodėle. Šiame etape naujagimis nerodo jokių burnos judesių, jo rankutės yra atsipalaidavusios.
  3. Trečias etapas – prabudimas. Šiame etape naujagimis daro vos vos pastebimus galvos ir pečių judesius, gali atsimerkti, pajudinti lūpytes ir pan. Šis etapas paprastai prasideda apie 3 minutę po gimimo.
  4. Ketvirtasis yra aktyvumo etapas. Naujagimis pradeda daryti vis aktyvesnius burnos judesius. Vis labiau akivaizdūs tampa čiulpimo judesiai ir krūties ieškojimo refleksas. Šis etapas dažniausiai prasideda apie 8 minutę po gimimo.
  5. Poilsis. Ilsėtis naujagimis gali bet kuriuo devynių etapų kelionės momentu visa pirmąją ar net dvi valandas po gimimo. Paprastai poilsio etapai būna po kiekvienos aktyvios naujagimio veiklos.
  6. Šliaužimo (ropojimo) etapas prasideda apie 35 minutę po gimimo. Naujagimis paprastai jau būna padaręs keletą trumpučių veiksmų, kad priartėtų prie krūties ir šiame etape jau būna pasiekęs krūtį ir spenelį.
  7. Septintasis etapas – susipažinimas. Naujagimis susipažįsta su mama lyžtelėjęs spenelį, liesdamas jį ir visą krūtį. Ši stadija paprastai prasideda maždaug 45 minutę po gimimo ir gali trukti 20 minučių ir net ilgiau.
  8. Aštuntasis etapas – žindymas. Šiame etape naujagimis pats paliečia spenelį, pats apžioja krūtį (kad ir kelis kartus iš eilės) ir pagaliau pažinda. Ši ankstyvoji mokymosi žįsti patirtis paprastai prasideda apie pirmąją gyvenimo valandą. Jei mamai gimdymo metu buvo taikoma nejautra, jos naujagimiui gali prireikti ilgiau būti oda prie odos, kad patirtų ir įveiktų visus minėtus etapus ir pradėtų žįsti.
  9. Paskutinis devynių etapų kelionės etapas – miegas. Kūdikis, o dažnai ir mama užmiega ramiu, jėgas atstatančiu miegu. Paprastai tai nutinka praėjus 1,5-2 valandoms po gimimo, bet gali užtrukti trumpiau ar daug ilgiau.

Padėti reiškia netrukdyti

Negalime padaryti nieko, kad rytas išauštų vėliau nei išaušta (ir mes galėtume ilgiau pamiegoti), o vasara ateitų anksčiau nei ateina (ir galėtume mėgautis pajūrio saule bei vandeniu). Lygiai taip pat negalime nei pagreitinti, nei sulėtinti gamtos numatyto naujagimio plano, negalime “peršokti”/apeiti vieno ar kelių kelionės etapų, kad greičiau pasidėtume varnelę – “atlikta!” Daugiausia, ką galime – tai būti kantrūs, jautrūs ir atsipalaidavę, nes viskas, kas vyksta taip, kaip vyksta savaime, yra prasminga.

Tačiau yra dalykų, apie kuriuos turėtume pagalvoti ir sąmoningai nedaryti, jei norime, kad viskas vyktų kuo arčiau gamtos “plano”. Gimdymo skausmą mažinantys ar “nuimantys” vaistai mamai turėtų būti naudojami itin apdairiai, nes bet kokie nuskausminamieji per placentą pasiekia dar negimusį kūdikį ir prislopina jį, atimdami galimybę “blaiviai”, t.y. taisyklingai ir laiku vykdyti gamtos duotą planą, nes jei vaikutis mažas, nuskausminamųjų ar narkotinių medžiagų mamai gimdymo metu duota nemažai ir ne kartą, kūdikis turi daug “šansų” tiesiog būti kaip stipriai gavus per galvą, kaip apgirtus, dėl to elementariai nesugebės iškart šliaužti, neturės jokių jėgų pakelt galvytę ieškant ir apžiojant krūtį. Jis jokiu būdu nepamiršta savojo įgimto plano, nes jis niekad nė sykio negalvoja sąmoningai – jo elgesį diktuoja inkstinktai, naujagimio refleksai (jų yra visi 10), bet jau šio proceso metu jis, būdamas visgi mažu žmogučiu, kažkiek jau sugeba keisti instinktų ir refleksų sąlygotą elgesį pagal realią situaciją, bandydamas maksimaliai išgyventi kokia situacija aplink jį realiai bebūtų, nes išgyvenimo instinktas yra vienas stipriausių.

Tačiau jei taip jau nutiko, kad gimdymo metu gavote vienokių ar kitokių vaistų – nepanikuokite, negraužkite saves, išlikite rami ir leiskite naujagimiui kuo ilgiau būti nuogam, t.y., oda prie odos, ant jūsų nuogo kūno. Kaip ilgai? Tiek, kiek reikės, kad vaikutis atsigautų. O jis tikrai atsigaus ir viską (ar beveik viską), kas numatyta gamtos plane, padarys pats. Deja, jei tokios galimybės naujagimis neturės, jo 9 etapų kelionė bus “suardyta”, o tai greičiausiai lems tolesnes žindymo bėdas”.

Taip pat mama turėtų paprašyti vyro ar personalo, kad pakištų pagalvę jai po galva taip, kad būtų lengviau užmegzti akių kontaktą su naujagimiu, nes ir ką tik gimęs kūdikis geba iš aplinkos išskirti mamos veidą, atpažįsta jį, o tai tik dar labiau skatina jį judėti krūties link.

Krūties taisyklės

Negalima plauti ar kaip kitaip valyti krūtų po gimdymo prieš pirmąjį žindymą, nes naujagimis erdvėje orientuojasi pagal jų kvapą, kurį uosdamas žino, kuria kryptimi šliaužti ieškoti krūties.

Taip pat labai svarbu nuolat glausti nuogą kūdikėlį prie mamos odos iki mažylis pasieks krūtį ir pirmą kartą savarankiškai pažįs. Oda prie odos kontaktas skatina hormono oksitocino išsiskyrimą ir kūdikio, ir mamos organizme, ramina, atpalaiduoja mamą, skatina priešpienio atitekėjimą ir lengvą jo “paleidimą”, normalizuoja naujagimio kūno temperatūrą, širdies ir kvėpavimo ritmą, mažina streso lygį, kuria stiprų ryšį su mama. Paprašykite personalo, kad neišvežtų jūsų ir kūdikio iš gimdyklos tol, kol naujagimis pirmą kartą pats pažįs, o jei matote, kad net tų standartinių dviejų valandų, kurias gimdyvė privalo išbūti gimdykloje, mažyliui nepakako ir jis dar nespėjo pažįsti, tuomet, esant galimybei, likite ten pat ir laukite toliau. Jei privalote persikelti į kitą palatą, tuomet vaikelis turi būti arba paliktas ant mamos ir pervežtas kartu su ja, arba atsidurti ant nuogos tėčio krūtinės ir taip perneštas į kitą palatą.

Mama turėtų žinoti, kad jei naujagimis dėl bet kokių priežasčių kurį laiką yra nepajėgus žįsti krūties, ji privalo pati rankomis pradėti krūties stimuliaciją, t.y. išsitraukinėti pirmuosius priešpienio lašus ir kaupti juos mažyliui. Tai reikia pradėti praėjus 3 val. po gimdymo ir tęsti bent kas 3 val. visą parą kiekvienai krūčiai skiriant po 20 min. traukimo. Jei dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių prie krūties neprisilietė nei naujagimis, nei pati mama per pirmąsias 24 val. po gimdymo, tai net ir pradėjus krūties stimuliaciją po tų 24 val. dar yra galimybė, kad žindyti pavyks. Tačiau jei praeina dar daugiau laiko (48 ir daugiau valandų), deja, šios dovanos netenkama, nes gamta nesaugo nieko, kas nereikalinga ir nenaudojama: krūtys tampa tokios, kokios buvo iki nėštumo.

Labai svarbu, kad mama žinotų, jog skausmo žindant kentėti nereikia, nes skausmas nėra normalaus žindymo rodiklis. Jeigu skauda, žalojami speneliai ir jie neatsigauna net gausiai tepami grynu, šimtaprocenčiu lanolinu, reiškia, metas ieškotis profesionalios pagalbos.

Ko reikia kūdikiui

Pirmiausia, žinoma, mamos, jos kvapo ir šilumos. Nuogas kūdikis ir iki pusės nuoga mama turėtų būti užkloti kartu po viena antklode, kad jiems būtų šilta jausti vienam kitą. Svarbu, kad šis dviejų svarbiausių žmonių ryšys po gimdymo be reikalo nebūtų trikdomas, todėl naujagimiui, kuris gerai suverkė patį pirmąjį kartą, nereikia burnos-nosies galimų gleivių atsiurbimo procedūros, taip pat rutiniško burnos-skrandžio ar nosies-skrandžio intubavimo, skrandžio turinio atsiurbimo , – apie tai, į ką tėvai turėtų atreipti dėmesį ir ką aptarti su medicinos personalu. Tik gimusį mažiuką reikia tik gerai nusausinti rankšluosčiu, bet neliesti jo rankyčių, nes ant jų likusių vaisiaus vandenų kvapas padeda kūdikiui suvokti, kad mamos krūtis kvepia taip pat ir tai skatina jį dar aktyviau ir sėkmingiau ieškoti krūties, šliaužti jos link.

Reikėtų atidėti vitamino K injekciją, svėrimą, kitus rutininius matavimus, naujagimio suvystymą/aprengimą tol, kol neįvyko pirmasis savarankiškas žindymas.

Šiukštu negalima naujagimio “užkimšti” čiulptuku arba pradėti maitinti iš buteliuko, nes kūdikis pripranta prie silikono skonio ir tekstūros ir jau vien dėl to gali atsisakyti krūties, taip pat “nematys reikalo” plačiai išsižioti imdamas krūtį ir traukti pienuką, nes tikėsis silikoninio (kito skonio ir tekstūros), siauro “spenelio” ir greito pieno tekėjimo iš jo į burną be jokių savo pastangų.

Mamos dažnai klausia, kada gi pirmą kartą išmaudyti naujagimį. Ne anksčiau nei po 24 pirmųjų naujagimio gyvenimo valandų. Tai suteikia jam daugiau galimybių apsiginti nuo daugybės svetimų mikroorganizmų, kurių gausu naujagimiui naujoje aplinkoje, nes mažiuką po gimimo tebesaugo vaisiaus vandenų ir varškinio sluoksnio (vernex) likučiai.

14 “atsarginių” parų

Gimdymas ir realybė po gimdymo gali labai skirtis nuo šeimos svajonių ir lūkesčių. Tačiau net jei gimdymo metu nepavyko after-birth-dadišvengti vaistų ar kitokio medikamentinio įsikišimo, cezario pjūvio operacijos ir kokių ypatingų aplinkybių, kurios lėmė, kad pirmasis sklandus savarankiškas kūdikio žindymas nepavyko ar net jei nutiko taip, kad nėra galimybių mamai iškart po gimdymo prie nuogos krūtinės priglausti savo nuogą naujagimį – tai turi padaryti tėtis – vien tam, kad apkrėstų savo ką tik buvsuį sterilų naujagimį savo, o ne medicinos personalo, odos mikroflora, kad jis gautų jam būtiną oda prie odos kontaktą, todėl pasiruoškite tam iš anksto, pagalvokite apie tėčio aprangą: sagomis susagstomi marškiniai – idealus variantas.

Kai tik mama atsigauna ir pati gali priglausti naujagimį, ji iškart ir turi suteikti jam antrąjį šansą: nurengti jį iki vystyklo, nusirengti pati ir atsigulus ramioje patalpoje su prigesintomis šviesomis į lovą kartu su juo, pasidėti jį sau ant pilvo ir paraginti viską padaryti pačiam. Labai svarbu prisminti, jog šio kelio metu naujagimis sugeba šliaužti, verstis ir net šoktelt, todėl būtina saugoti, kad nenusiristų nuo mamos. Sugebėjimas įveikti minėtus devynis etapus išlieka pirmąsias 14 naujagimio gyvenimo parų, o po to pradeda nykti.